Arnoldas Remeika, mados prekių ženklų vadybininkas, e-žurnalo Bomberis įkūrėjas ir autorius apie madą galėtų pasakoti daug ir įdomiai. Meniu.lt skaitytojams Arnoldas papasakojo ne tik apie tai, kaip jis mato šių dienų madą, jos virtuvę, bet ir apie savus kulinarinius potyrius.
Ką bendro turi mada ir kugelis?
Todėl net ir paklaustas, su kokiu patiekalu galėtų palyginti šių dienų madą, jis nesutriko ir pateikė štai kokį atsakymą: „Burokėlių mišrainė, vadinamasis „vinegretas“, nes visko tame mados pasaulyje tiek daug, kad net akyse raibsta. O ir pati mados pasaulio dinamika labiau primena gerai papurtytą ir atsuktą „Coca Cola“ buteliuką nei tąsų medų. Šiandienos madoje yra visko – visiems skoniams, piniginėms, keisčiausiems įgeidžiams. Man mada yra saldžiai karti. Tokia kaip mano mėgstamiausias kokteilis „Negroni“ su likeriu „Campari“, sausu vermutu ir džinu. Vieną sekundę apsvaigsti nuo saldumo, bet čia pat į realybę grąžina stiprus kartumo smūgis. Viską puikiai atšaldo ledukai – šalto dušo madoje gauni tiek pat daug ar net daugiau nei dirbdamas kitose pramonėse.“
O štai lietuvišką madą A.Remeika su vienu populiariausių bulvinių patiekalų: „Mūsų mada mano akimis žiūrint yra minimalistinė, tamsoka, saugi, be revoliucijų ir eksperimentų. Turbūt labiausiai primena gabalą bulvių plokštainio su grietine – mums patiems tokį įprastą ir skanų, o užsieniečiams – intriguojantį, tokį, kurio norisi paragauti, nors ir neatrodantį kažkaip ypatingai patraukliai. Vis dėlto kažkoks „cinkelis“ lietuviškoje madoje yra – kaip ta grietinė ant plokštainio.“
Kelionių skoniai – nuo arklienos iki „saugių“ vakarienių
Nors apie naujausias madų tendencijas galima sužinoti net ir paryčiais paspaudus enter mygtuką, nuvykti į pasaulio mados savaites, kolekcijų pristatymus, įkvėpti mada pritvinkusio oro tiesiog būtina. A.Remeika keliaudamas ne tik ieško peno akims, idėjų, bet ir ieško naujų kulinarinių patirčių. „Esu inovatorius – mėgstu ragauti, atrasti naujus skonius. Tačiau taip pat esu ištikimas gerai pažįstamiems skoniams – štai prieš porą mėnesių buvau Londone, kur tradiciškai valgiau „fish and chips“, o prieš kelias savaites aplankytoje Italijoje išgėriau turbūt šimtą puodelių kapučino ir suvalgiau tiek pat kruasanų. Kai kurie dalykai tiesiog nenusibosta. O labiausiai sužavėjo Kaukazo, Centrinės Azijos virtuvės – Gruzijoje, Azerbaidžane, Kazachstane, Uzbekistane teko atrasti daug naujų skonių. Dabar mėsos jau nevalgau, todėl ir tose šalyse mano meniu būtų buvęs skurdesnis – ten žmonės valgo be galo daug mėsos! Tačiau daržovių, vaisių, riešutų, kepinių, nematytų žolelių gausybė tokia plati, kad puikiai galima apsieiti ir be šašlyko.“
Yra nieko naujo nenorinčių išbandyti keliaujančių žmonių, kurie ieško jau pažįstamų skonių, kad jaustųsi lyg namie, tačiau yra ir tokių, kurie naujų skonių ir potyrių medžioklę įtraukia į kelionės „būtina atlikti/pamatyti“ sąrašą. Ne išimtis ir A.Remeika, kuriam Kazachstane teko paragauti sriubos su arkliena. „Tuo metu mėsos jau beveik nebevalgiau, bet atsilaikyti neparagavęs negalėjau. O štai šunį valgyti siūliusiems uzbekams aiškinau, kad šuo – žmogaus draugas, bet jie manęs nesuprato. Turiu savo ribas, šunį valgyčiau nebent ekstremaliomis sąlygomis, kai grėstų pavojus gyvybei“, - prisiminė jis.
E-žurnalo www.bomberis.com įkūrėjas pasakojo turintis gerą kulinarinę intuiciją, todėl tiksliais receptais nesinaudoja. Pasak jo, žinoti esmines taisykles būtina, bet daug ką savo virtuvėje daro „iš akies“ ir nuojautos. „Kai tik tenka gaminti ne sau ir ne artimiesiems, o svečiams, iškart įsitempiu, nuo lentynos traukiu kulinarines knygas, pradedu stresuoti ir dažniausiai nieko gero iš to neišeina. Todėl svečiams gaminu ypatingai retai ir tik tokius patiekalus, kuriuos sunku sugadinti – salotas, makaronus, troškinį. Tik atėjęs į parduotuvę ir pamatęs ko ten yra, nusprendžiu, ką gaminsiu. Man toks žaidimas net labai patinka“, - meniu.lt pasakojo A.Remeika.
Receptai receptais, bet koks gi maistas patinka mados žinovui? „Paprastas, kuo mažiau perdirbtas. Aš turiu matyti, kas buvo pirminis produktas, iš kurio pagamintas patiekalas. Pavyzdžiui, viešint Venecijoje supermarkete sustojau prie visokių nematytų užtepų ir mišrainių, ir niekaip negalėjau suprasti, ar čia sūris, ar žuvis, ar kruopos. Todėl vakarienei namuose rinkomės saugų variantą – ciabattą, alyvuogių aliejų, gorgonzola sūrį, šviežiai marinuotas alyvuoges, įdarytas paprikas, butelį raudonojo vyno. Šiaip labai patinka visokios daržovės – keptos grilyje, troškintos, virtos.“
Kulinariniai Antakalnio privalumai
Gamindamas namuose esi garantuotas, kad naudoji kokybiškus produktus, o miesto kavinėse ar restoranuose tik pats virtuvės šefas išvardins, kas tavo lėkštėje. Bet naujų potyrių troškimas A.Remeiką paskatindavo praverti ir sostinės maitinimo vietų duris: „Kai gyvenome centre, buvome įpratę kas antrą vakarą valgyti prie pat namų buvusiose kavinėse. Mano mėgstamiausia – „Mano guru“ Vilniaus gatvėje. Padavėja labai liūdėjo, kai pasakėme, kad išsikraustome. Salotų pasirinkimas ten tobulas, o ir aptarnavimas šiltas, paprastas, neįkyrus ir be pretenzijų. Tačiau jau keli mėnesiai gyvename Antakalnyje, todėl teko prisiminti maisto gaminimą, nes aplink nueiti nėra kur. Ruduo – labai dėkingas metas kulinarijai, nes daug dalykų nebrangiai galima nusipirkti tiesiog turgelyje prie namų, o ir visi aplinkiniai dosniai dalinasi tai moliūgais, tai obuoliais, tai morkomis.“
Turbūt kiekvienam yra tekę su draugais susitikti ne kur kitur, o prie spalvingomis lėkštėmis nukloto stalo. Bendros draugų vakarienės gali tapti ir malonia tradicija. A.Remeika stengiasi bent kartą per mėnesį su draugais nueiti vakarieniauti į vis kitokią vietą. Tik ne tik į tokią, apie kurią rašo maisto kritikai: „Apsispręsti padeda tų žmonių, kurių skoniu pasitikiu, rekomendacijos. Patinka paprasta, neįpareigojanti aplinka, nemėgstu padavėjų su baltomis pirštinėmis ir susireikšminusiomis minomis, ypač kai pasakau, kad prie žuvies, kurią, beje, labai mėgstu, gersiu raudoną, o ne baltą vyną, kaip to reikalauja kažkoks ten protokolas. Į restoraną einame ne įsitempti, o atsipalaiduoti, tiesa? Todėl man svarbu kokybiškas maistas ir jauki kompanija, o visa kita turėtų būti tik fonas. Kita vertus, kas iš mūsų be nuodėmės, – būna, kad po vakarėlio ir į „McDonald's“ užsuku, ir kebabą Berlyne suvalgau (tai lankantis šiame mieste yra privaloma).“
Klasika madoje gerai, bet kulinarijoje...
O ar yra iš ko rinktis Lietuvoje? Sakysite – taip? A.Remeika pastebi, kad mūsų rinka nedidelė, todėl ir klientų nišiniams restoranams, ypač tuose miestuose, kur mažiau turistų, nėra daug. Štai kad ir jo gimtojoje Klaipėdoje tai atsidaro, tai užsidaro įdomesni restoranai, lieka tiek amžina „klasika“ – picerijos, burgerinės, lietuviškų patiekalų užeigos... Tačiau jis džiaugiasi, kad uostamiestyje yra keli puikūs restoranai, kurie veikia stabiliai gerai – „Skandalas“, „Momo grill“, „Monai“. „Rudenį dalyvaudamas Klaipėdos mados savaitėje atradau ir naują vietą senamiestyje, kur nustebino geras vynų pasirinkimas ir labai demokratiška aplinka – vadinasi „Achtung Baby“.
Labiausiai pasiilgstu tokių vietų kaip užsienyje – kur pagrindinis dėmesys sutelktas ne į interjerą, o į maistą. Kas iš to, kad mikrobanginėje krosnelėje šildytą menkę jums patieks po krištolo kandeliabrais? Norisi tiesiog mėgautis, be pozos, be dirbtinumo. Štai Italijoje ar Ispanijoje viskas paprasta – nusivalo į prijuostę rankas ir minko tešlą niūniuodami daineles. Man toks formatas labiau prie širdies. Tiesa, kartais patinka ir formalesnės vakarienės, kai pridera pasipuošti, ypač šventės. Nevengiu ir degustacinių vakarienių, nes mėgstu patirti naujus dalykus, nustebti“, - pasakojo jis.
A.Remeikos mintys vis nukrypsta į kelionių prisiminimus, tačiau paprašytas pakeliauti ne žemėlapiais, o prisiminimų maršrutu ir papasakoti apie sentimentus keliančias vietas jis teigė, kad konkrečių vietų nepasiilgsta, nes stengiasi neprisirišti. „Nesu sentimentalus, mano prisiminimai susiję su žmonėmis, ne vietomis. Tačiau kartais prisimenu laikus, kai prieš daugelį metų Klaipėdoje rinkdavomės visi tokiame bare „Centras“ ir tūnodavome ten ištisas dienas, su alumi, kepta duona ir barmene Regina. Neformalai, subkultūrų atstovai. Dabar tai atrodo kaip kitas pasaulis!“, - pašnekesį baigė mados prekių ženklų vadybininkas, e-žurnalo www.bomberis.com įkūrėjas ir autorius Arnoldas Remeika.
Turbūt beskaitydami A.Remeikos pasakojimą ir patys užsimanėte ko nors užkąsti? Štai kokį receptą siūlo šios savaitės meniu.lt pašnekovas.
„Receptą prieš daugelį metų parsivežiau iš Italijoje, Pročidos saloje, gyvenančios, taip pat iš Klaipėdos kilusios draugės. „Pasta alla puttanesca“ arba „paleistuvių makaronai“ gaminami greitai ir paprastai. Kodėl paleistuvųi? Gal todėl, kad paleistuviai per daug užsiėmę kitais reikalais ir, nors ir mėgsta skaniai pavalgyti, maisto ruošai laiko skiria visai mažai. Šis receptas – tikras kompromisas tokiems užsiėmusiems žmonėms. Nuolat skubantys miestiečiai, kaip ir tie paleistuviai, ne visada turi laiko meditacijoms prie orkaitės, todėl tokių receptų žinojimas labai gelbsti. Pats kuo toliau, tuo labiau stengiuosi gyventi lėčiau ir taip raginu gyventi savo e-žurnalo skaitytojus. Tačiau dažnai realybė būna kitokia ir po visų dienos darbų vakarienei paruošti telieka dešimt minučių, nes gaminti lėtai, o tada kimšti pilvą artėjant vidurnakčiui nėra sveika. Tada ir prisimenu tiek paleistuvių makaronus, tiek greitai paruošiamą burokėlių ir fetos karpačio, tiek mocarelos ir pomidorų užkandį.“
Paleistuvių makaronai
Verdame spagečius arba bet kuriuos kitus makaronus (man patinka fusilli – sraigtelių formos makaronai). Tuo pat metu keptuvėje įkaitiname alyvuogių aliejų, į jį dedame peiliu sutraiškytas kelias česnako skilteles. Kai šios apskrunda ir ima skleisti aromatą, išimame. Į česnakais kvepiantį aliejų dedame pusiau perpjautus prinokusius vyšninius pomidorus (daug), konservuotų tunų (daug), alyvuogių (saikingai), kaparėlių (vos kelis, kad nebūtų per rūgštu). Kai viskas pradeda virsti vientisa mase, gausiai pabarstome stambiai pjaustytomis petražolėmis, įmetame kelias skilteles citrinos. Nusausintus, būtinai nepervirtus, „al dante“ kietumo makaronus išverčiame į keptuvę ir vos vos patroškiname kartu su padažu. Kai pasta jau lėkštėse, patarkuojame parmezano ar kito kieto sūrio. Pastebėjote, kad kiekiai ir svoriai nenurodyti – aš tikrai visada improvizuoju. Svarbiausia nepadauginti makaronų, nes šio patiekalo esmė – ne jie, o gardus saldžiarūgštis padažas. Po tokių receptų noriu atgal į Italiją!
Kristina Šapytė @Meniu.lt
