Vyno podėliuose – nauja senoji Ispanija (svetur)

Senas vyndarystės tradicijas, siekiančias Romos laikus, turinti Ispanija ilgus metus gamino begalę pasaulio rinkoje menkai vertinamų vynų. Prasidėjus politinėm permainom, kurios baigėsi šalies įstojimu į ES, Ispanijos vyndarystėje padvelkė revoliucijos vėjai, o vynai sulaukia vis didesnio tarptautinio pripažinimo.

Jokiam kitam krašte vynų piramidė (apačioje – kasdieniniai vynai, smaigalyje – geriausieji) nėra tokia ryški kaip Ispanijoje. Kitais žodžiais tariant, Ispanijoje gaminama begalė žemiausios klasės vynų ir nedaug geriausių. Palyginti su Prancūzija ar Italija, geriausių vynų čia gerokai mažiau, o šalies vyndarystė daug netolygesnė nei kaimynų. Tačiau ir ispanų vyndarystėje dvelkia revoliucijos vėjai. Ant revoliucinės bangos gerokai išaugo stalo vynų kokybė, atsirado naujų, kilmingų vynų, o šalis palengva tampa vydarystės galiūne. Atsirado naujų kontroliuojamos kilmės teritorijų (vadinamųjų apeliacijų). Tokių Šiaurės rytų Ispanijos regionų kaip Ribeira del Duero ar Priorato iškilimas – tai tarsi pasaka apie piemenėlį, tapusį karalaičiu. Prie naujų regionų taikosi ir tradicinė Riocha (Rioja). Gerėja pietinių regionų vynų kokybė, kai kurie jų, ypač iš Alikantės ir Jumillos, tikrai verti dėmesio.

Vyrauja nuomonė, kad Ispanijos vynininkystės Achilo kulnas – sausi baltieji vynai. Išties puikių baltųjų vynų Ispanijoje nėra daug, tačiau tie puikieji – nepaprastai originalūs ir vertinami. Vis dėlto didžiausias Ispanijos turtas visada buvo vynai iš Chereso (Jerez). Nepaisant kai kurių raudonųjų vynų sėkmės, tai yra didžiausias, o mėgėjams dėl žemų kainų – labai malonus Ispanijos indėlis į pasaulio vynininkystę. „Jerez“ – ypatingas vynas, nusipelno ypatingo dėmesio, bet Lietuvoje jis dar nėra „atrastas“.

Vietinės nepasiduoda
Stiprioji Ispanijos vynų savybė – vietinės vynuogių veislės. Tiesa, tarptautinės veislės, ypač iš Bordo, vis labiau užkariauja Ispanijos plotus, tačiau vietinės veislės – 'Tempranillo' ir 'Garnacha' nelinkusios užleisti sosto. Kita vertus, kiekvienas regionas turi savo specifinę veislę. Pvz., Aragone, be 'Tempranillo', auginama 'Carinena', pietryčių Ispanijoje – 'Monastrell', Galicijoje ir Šiaurės vakarų Kastilijoje – 'Mencia'. Baltųjų veislių dar daugiau, bet tik iš nedaugelio jų, tokių kaip 'Albarino' ar 'Verdejo', gaminami įdomūs vynai.

Ispanai savo vynus visuomet ilgai brandindavo statinėse, anksčiau – daugiausia amerikietiško ąžuolo. Dabar ši gili tradicija palengva keičiasi, nors jos įtaka juntama ir gaminant šiuolaikiškus vynus. Šio reiškinio efektas – vanilinis saldumas, charakteringas daugeliui ispaniškų vynų. Dėl tos priežasties ispaniški vynai ilgai neturėjo didesnio pasisekimo už šalies ribų. Daugeliui Lietuvos vyno mėgėjų šis specifinis ispaniškasis „ąžuolinis“ saldumas kaip tik ypač imponuoja. Kiti, geriau pažįstantys prancūziškus ar itališkus aukštesnės klasės vynus, ispaniškuose pasigenda vaisingumo, malonaus rūgštingumo ir struktūros subtilumo.

Kontroliuojamos kilmės teritorijų sistema Ispanijoje daug paprastesnė nei Prancūzijoje. Čia nėra vidinės hierarchijos, tik keliolika vienodo lygio teritorijų – „Denominacion de Origin“ (DO), apie kurių prestižą tiesiog visi žino. Dar skiriamos dvi DOC teritorijos – „Denominacion de Origin Calificada“ (ji suteikta Riochai ir visai neseniai – Prioratui), oficialiai laikomos aukštesnės klasės. Žemesnės klasės apeliacijos, nekvalifikuotos, kaip DO, jau beveik dingsta iš Ispanijos vynininkystės žemėlapio. Teritorijų (apeliacijų) vidaus taisyklės irgi gana lanksčios. Mažai Ispanijoje vynų, įvardijamų kaip vino de la tierra (prancūziško vin de pays atitikmuo). Stalo vynas – vino de mesa, panašiai kaip Prancūzijoje. Šioje kategorijoje yra keli garsių vyndarių gaminami vynai, tačiau apskritai tai žemiausia kategorija, apie kurią neverta
ir kalbėti.

Ispanai laikosi tradicijos etiketėse pažymėti, kiek laiko vynas buvo brandinamas ąžuolo statinėse, po to – ir buteliuose pačiame ūkyje (bodegoje). Skiriamos trys pagrindinės kategorijos: crianza, reserva ir gran reserva. Taip pažymėti vynai statinėse ir buteliuose privalo būti brandinami nustatytą laiką. Pastaruoju metu vis daugiau vynų brandinami statinėse mažiau nei reikalauja žemiausia brandinimo kategorija – crianza. Tuomet apie brandinimo laiką pažymima antrojoje etiketėje ar užrašu sin crianza. Ispanijoje gan svarbus vaidmuo antrosios etiketės, joje pateikiama visa informacija apie vyną, ten dedami „Consejo Regulador“ žymekliai. Šį organizacija prižiūri kiekvienos kategorijos vyno kokybę.

Katalonijos įvairovė
Pastaruoju metu įdomiausi vyndarystės pokyčiai vyksta Katalonijoje, Kastilija-Leone ir Riochoje. Katalonija – dosniai šildomas saulės ir Viduržemio jūrai atviras kraštas. Čia gaminami putojantys vynai – cava, Miguelio Torreso vynai. Pastaraisiais metais apie Katalonijos vynus vartotojams vėl priminė pokyčiai nedidelėje šio krašto teritorijoje Priorate. Priorato nuopelnas tas, kad dėmesys čia buvo atkreiptas į nepaprastą senųjų ūkių, kurių Katalonijoje nestinga, potencialą: senųjų kataloniškų veislių 'Garnacha' ir 'Carinena' vynmedžiai kai kur skaičiuoja po 100 ir daugiau metų. Tiesa, tokių senų vynuogynų galima pamatyti ne tik Priorate, bet ir Costers del Segre ar Montsant teritorijose.

Katalonijos kontroliuojamos kilmės teritorijų (apeliacijų) sistema nėra tokia ryški kaip kitose Ispanijos vietose. Pirmiausia dėl neseniai Miguelio Torreso pastangomis sukurtos bendros viso regiono apeliacijos – Catalunya. Kitos Ispanijos provincijos tokios bendros apeliacijos neturi.

Taigi Katalonija apima Cava, Penedesą, Prioratą bei mažesnes Conca de Barbera, Costers del Segre, Tarragona, Pla de Bages, Terra Alta, Montsant, dar kelias mažiau žinomas teritorijas (apeliacijas). Daugiausia Katalonijos vynų pagaminama Penedese, kur dirba Katalonijos vynininkystę iki pasaulinio prestižo iškėlęs Miguelis Torresas. Jo vynų gama labai plati, pigesnieji – gana solidūs, nors retai išsiskiriantys. Antras didysis „katalonietis“ – Jeanas Leonas. Jo ūkyje vynai gaminami tik iš prancūziškų veislių, yra aukštos klasės, brangūs, bet verti savo kainos. Turime jų ir Lietuvoje.

Galiūnų lenktynės
Kaip minėta, Penedesui ant kulnų lipa Prioratas, 2001 m. gavęs aukščiausią ispaniškos kilmės teritorijos statusą – DOC (iki tol jį turėjo tik Riocha). Šios teritorijos karjera buvo žaibiška ir fenomenali. Prioratas yra išskirtinis dėl vulkaninės kilmės dirvos, puikiai išsaugančios vandenį. Vynuogynai čia įrengti terasomis, šlaitų nuolydžiai dideli. Natūralus derlingumas labai mažas – čia pasiekiami pasauliniai mažiausio derlingumo rekordai.

Svarbiausia Priorato veislė – 'Garnacha'. Tokias palankias šiai veislei augti sąlygas galima rasti tik kai kuriose Ronos slėnio vietovėse. Raudonieji Priorato vynai labai tiršti, nepaprastai subrendę, tačiau pilni mineralinių gaidų; stipriai suręsti, kol jauni – pasižymi labai stipriais taninais ir labai ilgu poskoniu.

Prioratas – tikras vyno Eldoradas, jo istorija prasidėjo vos prieš 15 m., kai Katalonijos vyndarys Rene Barbier pastebėjo nepaprastą šios teritorijos vyno potencialą. Barbier subūrė nedidelę grupę vynininkų, tarp jų buvo Alvaro Palacios, Jose Luis Perez. 1989 m. buvo pagamintas pirmasis „naujasis“ vynas iš Priorato, davęs tokį impulsą, jog snaudžiantis kraštas, kuriame mulais ir kauptuku buvo kultivuojami migdolų ir alyvuogių medžiai, per kelerius metus
tapo viena iš prestižiškiausių vyno teritorijų. Barbier tapo šio regiono renesanso krikštatėviu. Jo suburta vyndarių grupė iširo, tačiau jų darbą tęsia jaunimas. Rene Barbier sūnus vedė Jose Luis Perezo dukrą ir pratęsė žymių vyndarių dinastiją, o jo gaminamas vynas „Clos Mogador“ jau virto legenda.

'Tempranillo' žemė
Kastilija-Leonas – didelis, svarbiausias Ispanijos vyno regionas, vakaruose besiribojantis su Galicija, rytuose – su Aragonu ir Katalonija. Šio regiono geriausios teritorijos driekiasi palei Duero upę, kur savo „pažadėtąją žemę“ atrado karališkoji ispanų vynuogių veislė 'Tempranillo', Ispanijai esanti tokia pat svarbi, kaip Prancūzijai – 'Cabernet Sauvignon', Italijai – 'Sangiovese'.

Iš 'Tempranillo' negaminami labai sunkūs vynai, priešingai, vynams iš šios veislės charakteringa šviesi rubino spalva ir gaivūs, ypač vyšnių ir aviečių, aromatai. Be to, ji išlaiko gan didelį rūgštingumą, leidžiantį 'Tempranillo' vynams „lėtai ir iškilmingai“ senti. Tradiciškai vynas iš šios veislės brandinamas amerikietiško ąžuolo statinėse, kurios jam suteikia vanilės. Pastaraisiais metais atsiranda „Tempranillo“ vynų, brandintų prancūziško ąžuolo statinėse: jie tvirtesni, sodresni. Geriausieji šios veislės vynai, kilę iš Ribeira del Duero ir Riochos, yra itin ilgaamžiai, kai kuriuos galima laikyti ir iki 50 m.

Kastilijos vakarų pusėje yra įdomi, daug vilčių teikianti Bierzo teritorija, kurią „išjudino“ žinomas Katalonijos vyndarys Alvaro Palacios, iš vietinės 'Mencia' veislės pradėjęs čia gaminti įdomius vynus.

Toliau, ištisus šimtus kilometrų iki pat Valjadolido, jokių vyninių nėra. Iš apie šį miestą esančių teritorijų pirmiausia reikia paminėti Ribeira del Duero. Visoje Ispanijoje, o gal ir Europoje, nėra kitos kontroliuojamos kilmės teritorijos, kuri taip greitai koptų į vyno aukštumas iš pačių žemumu. 9-ojo dešimtmečio pradžioje ši teritorija buvo žinoma iš pasauliniam elitui priklausiusio, tačiau vienintelio vyno – „Vega Sicilia“. Vėliau Ribeira del Duero pradžiugino pasaulį ištisa gama vynų, kurie tapo verti garsiausio Ispanijos regiono Riochos varžovai. Nuo tada kiekvienas šių regionų turi aistringus savo šalininkus.

Ribeira del Duero regione vynai dažniau brandinami prancūziško ąžuolo statinėse, todėl ši teritorija laikoma modernesne. Šiame regione, be „Vega Sicilia“, gaminama daugiau kultiniais vadinamų vynų, tarp jų – garsus „Pingus“, kainuojantis apie 400 EUR. Apskritai Ribeira del Duero vynai brangesni už Riochos vynus. Jie yra ir galingesni, pasižymi geru rūgštingumu bei turtingu bukietu.

Standartai kinta
Riocha, kadaise vienintelė už Ispanijos žinoma sritis, dabar kovoja dėl lyderystės. Regioną sudaro trys sritys – Rioja Alavesa, Rioja Alta ir prastesnėje padėtyje dirvos atžvilgiu esanti Rioja Baja. Riochoje vynai įprastai gaminami iš 'Tempranillo', prie šios veislės pridedama 'Garnacha' (dėl šilumos ir vaisiškumo) ir dar mažiau – 'Graciano' (stilius ir elegancija) ar 'Mazuelo' (spalva ir gilumas).

Pastaraisiais metais šis tipiškas Riochos kupažas keičiamas; 'Garnacha' veislę lauk stumia 'Cabernet Sauvignon', 'Syrah', vynai gaminami vien tik iš kurios nors vienos vietinės veislės. Geriausiai čia atrodo 'Graciano', o vynai iš jos turi gerą senėjimo potencialą.

Kaip kiekvienoje teritorijoje, ir Riochoja egzistuoja du vynų stiliai: tradicinis, paremtas ilgalaikiu brandinimu amerikietiško ąžuolo statinėse, ir naujas, šiuolaikiškas. „Naujieji“ vynai brandinami prancūziškame ąžuole, trumpinamas brandinimo laikas, vynas greičiau išpilstomas į butelius. Žinoma, tarp šių galima sutikti vynų, sumanytų kaip individualios jų kūrėjų ekspresijos, gaminamų iš savuose vynuogynuose užaugintų vynuogių, o ne supirktų, nors Riochoje tai buvo tarsi taisyklė.

Minėtasis vynuogių veislių vyno maišymas kadaise sukūrė Riochos vynų sėkmės pagrindą: vartotojai ilgainiui įsitikino, kad tai yra geros, pastovios kokybės produktai. Nieko stebėtino, – vynai, kurių kokybė ilgus metus nesikeičia, rinkoje turi pasisekimą.

Tačiau pastaraisiais metais Riochoje atsiranda gamintojų, norinčių daryti vyną, kuris atspindėtų būtent tą vynuogyno plotelį, kuriame jis augina vynuoges, turėtų tik jam būdingus bruožus. Taip siekti originalumo nėra nauja, tai – tik prancūziškų „chateau“ vynų versija.

Jurgis Šliogeris iš Ispanijos
„Verslo žinios“, 2006 01 13
interneto archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>