Tirpstantys burnoje įspūdžiai iš Balio salos

Prisipažinsiu, jei dirbčiau kelionių agentūroje, savo klientams Balio salą pradėčiau girti būtent dėl puikios virtuvės. Ir visi kelionių žinovai, sakantys „įsidėk litriuką baltos, kad nesuviduriuotum“ gali tuoj pat liautis skaitę ir važiuoti su savo „litriuku“ į turkijas, egiptus ar marokus ir taip apsidraudę šlamšti ten neaiškios kilmės troškinius.

Sakau užtikrintai, nes visų atostogų metu mažiausiai po du kartus per dieną traukdavome ragauti vis naujų patiekalų ir per dvylika viešnagės saloje dienų pabuvojome tiek restoranuose su „baltomis staltiesėmis“, tiek šeimos užeigose, kur maistas ruošiamas varganoje pašiūrėje, dengtoje senais lentgaliais, o ant aslos visai šalia tingiai blusas rakinėjo sulysę šunys. Ne, šlykštu nebuvo. Anaiptol! Ten sugrįžome ne vieną kartą, nes besišypsanti pusamžė moteriškė virdavo burnoje tirpstančią ir tirštą tirštą pomidorų sriubą, pagardintą traškančiais, česnako skiltele patrintais, duonos skrebučių gabalėliais.

Su prieskoniais Balio gyventojai taip pat nesusipykę, deda jų, žinoma, ir nemažai, tačiau su protu. Dėl drėgno ir šilto klimato saloje gerai dera gvazdikėliai, pipirai, česnakai, imbieras, ciberžolė, karis. Todėl jais ir skaninami troškiniai, sriubos ir padažai.

Ir tikrai nesuklysiu sakydama, kad čia tikras rojus žuvies, vėžiagyvių, midijų, krevečių mėgėjams, kurias vietiniai traukia iš dosnaus ir gausaus šių gėrybių Indijos vandenyno. Mes niekaip neatsivalgėm lengvai ant grilio paskrudintų krevečių, krosnyje žolelėmis užkeptų moliuskų, kokosų piene troškintų krabų kojelių, ant grotelių iškeptų red snapper išklotinių ir nuodėmingai skanių tuno didkepsnių.

Kadangi pasitaikė saloje viešėti kaip tik per pilnatį ir vakarais eidami vakarieniauti vandenyną „rasdavome“ atsitraukusį už kelių dešimčių metrų. Smagu buvo stebėti vietinius, žliugsinčius per atoslūgio atvertą dugną ir sparčiai renkančius nespėjusius pasislėpti krabukus, kurie dar šį vakarą pasieks pakrančių restoranėlius.

Mėsos nepasiilgom, nors vyriškoji kompanijos dalis nekart ragavo jautienos didkepsnius. Patiektas karštoje lėkštėje, su grietinėles ir grybų padažu sultingas jautienos gabalas nenuvylė nė karto.

Nemirtų iš bado Balyje ir vegetarai. Beveik kiekvienoje užeigoje jums pasiūlys kvepiantį daržovių troškinį Cap Cay, pagardintą kokosų pienu ir patiekiamą su garuose virtais ryžiais, taip pat įvairių salotų patiekalų, kurie lankytojų stalus pasiekia dažniausiai lengvai apskrudinti ir kvepiantys šviežiai sutrintais prieskoniais.

Sąskaitas apmokėdavome su kaupu ir nesiderėdami. Nes buvo daugiau nei verta. Juolab, kad kainos čia tikrai nesikandžioja, nor ir atrodo įspūdingai. Ypač kai už įprastą vakarienę keturiems (keturi karšti, pora porcijų salotų, pora stiklinių šviežiai spaustų ir tirštų kaip sriuba vaisių sulčių ir pora butelių, beje, visai neblogo pilsnerio „Bintang“) išrašoma 200-300 tūkst. rupijų sąskaitėlė.
Skamba solidžiai, ar ne? Smagu stebėti, kaip mūsų vyrukai, milijonais vietinių pinigų kimštomis kišenėmis, net nemirkčiodami „atsilanksto“ sumas su įspūdingais nuliais ir prideda dar kokių 50 tūkst. viršaus. Gera švaistytis, kai vieną eurą prieš porą valandų iškeitei į maždaug 12-13 tūkst. rupijų. Todėl, jei norite tapti milijonieriais – Indonezija bus tobuliausia vieta jais pasijausti.

Grįžtant prie kainų, tai gardus jūros gėrybių troškinukas įkainuotas vos 35-36 tūkst. rupijų. Ant grotelių pačirškinta vištiena, jautiena ar žuvis kainuoja apie 30 tūkst. Sultys – 10 tūkst., alus (0,65 talpos buteliuose) – 29 tūkst. Jei palieki butelį pardavėjui (neįsivaizduoju, kur juos galėtumei neštis) – nuleis iki 25 tūkst. Ir visa tai nors ir ne ištaigingame, bet pakankamai jaukiame restoranėlyje ant vandenyno kranto!

Kiekvienų atostogų metu leidžiame sau bent vieną, bet tikrai prabangią vakarienę. Balyje mums ja tapo iškyla į netoli Kutos miestelio esantį žuvies turgelį ir jūros gėrybių restoranų gatvę.
Ką ten gatvę – ištisą pakrantę, tiesiog ant smėlio nuklotą baltuojančiais staliukais.

Atėjome valandėlę per anksti, tad restorane buvome tik keliese, tačiau vos už pusvalandžio pakrantė šurmuliavo nuo žmonių. Daugiausiai vyresnio amžiaus australų. Jie čia negyvena viešbučiuose, nebrangiai saloje įsigyja butus ir atsikrausto keletui mėnesių, kai Australijoje karščiausia. Bepigu jiems. Iš Balio iki Australijos vos trys-keturios valandos skrydžio. Tiesiog tobulas gyvenimo saulėlydis.

Su vyru esame pamišę dėl jūros gerybių, tad šiame restorane net spirgėjome išragauti kuo įvairesnių vandenyno dovanų ir nelikome nusivylę.
Aštriai paruoštos krevetės su pomidorų, česnakų ir čili padažu, žolelėmis ir sviestu užkepti moliuskai, riebūs „pagrilinti“ kalmarų gabalėliai, didžiulis red snapper, ant žarijų pačirškintas krabas, kuris dar prieš 20 min. plaukiojo akvariume, bambukų ūgliukų salotos, anot vietinių, puikiai tinkančios prie žuvies – nuklojo mūsų stalelį kaip pasakoje. Neskaitant, žinoma, visur pateikiamų ryžių, žaliųjų citrinų sulčių ir Bintang alučio vyriškajai kompanijos daliai.
Vakarienė šiame restorane dviems atsiėjo apie pusę milijono rupijų arba 50 eurų. Ir tai buvo prabangiausia, ką suradome. Juokinga. Praktiškai, jei Indonezija būtų kiek arčiau, atlėktume čia pavalgyti...

O vynas mano rašinyje nepaminėtas neatsitiktinai. Rodos, vos kelios valandos iki Australijos ir čia turėtume rasti įvairiausio šio krašto vyno, tačiau, restoranai siūlo nedidelį asortimentą, prekybos centruose butelis kainuoja nuo maždaug 15 eurų. O ir tas pasitaikė toks rūgštus, kad daugiau pirkti nerizikavome. Jei maisto kainos nesikandžioja, tai alkoholio mėgėjams Balis nebus ideali vieta apsistoti. Vietiniai gamina tik Arakį – ryžių degtinę, o pavyzdžiui už butelį martinio prekybos centre paklosite apie puse milijono, t.y. apie 50 eurų. Degtinė Absoliut – apie 70 eurų. Akivaizdu, kad europietiškas produktas čia įvertintas. Gal net per daug.

Tad norintiems pigiai svaigintis liks tik vietinė ryžių degtinė. Paragauti kokteiliukų su Araki degtine, kurią čiabuviai verda kaip pas mus naminukę ir savo kioskeliuose puse lūpų (jokiu būdu ne atvirai) siūlo turistams išpilstytą į plastikinius vandens butelaičius, aišku, buvo mūsų garbės reikalas. Šlykštoka, pripažinsiu. Įmanoma gerti su daug ledo, žaliųjų citrinų sultimis ir šiek tiek Sprite. Grynos nenuryčiau, garbės žodis. Parsivežėme butelaitį „valstybinės“, tačiau, jau kuris laikas jis tyliai tūno spintelėje pusiau nugertas. Paragavo draugai po šlakelį, patylėjo, ir mandagiai atsisakė kartot. Geriau jau kokį sultingą krabą būtume jiems parvežę...

Indrė Ramanavičienė
Specialiai Meniu.lt iš Indonezijos