Vėžiai mėnulio šviesoje, ungurys ir strimelė „su kvapeliu“. Vasaros pabaigoje švedai nekantriai laukia dviejų vakarėlių, skirtų dviem sezono skanėstams - vėžiams ir raugintoms strimelėms. Rugpjūčio antrąjį ketvirtadienį Švedijoje atidaromas vėžių sezonas (kräftskiva). Tai ne tik pati švediškiausia tradicija, kurią švedai, gyvenantys užsienyje, prisimena su tokiu pat ilgesiu kaip ir Kalėdų arba Joninių šventę, tai tiesiog unikali švedų tradicija. Jau rugpjūčio pradžioje dideliuose prekybos centruose pirkėjų dėmesį patraukia prekės su pavaizduotais vėžiais - popierinės lėkštės, staltiesėlės, prijuostės, stiklinės, taurelės ir žvakidės, peiliai ir šakutės, taip pat specialiai šiai progai parinktos linksmos užstalės dainos. Vėžių valgymo ritualas švedams - linksmas, triukšmingas ir palaidas vakarėlis be jokių ceremonijų, tada galima valgį imti rankomis, čepsėti ir čiulpsėti iš malonumo, čia leidžiama kvailioti, dainuoti užstalės dainas ir nemažai gerti, beje, tik stipriausių gėrimų. Švedai mėgsta kartoti, kad už kiekvieną suvalgytą vėžio žnyplę reikia išgerti po stiklinaitę šnapso. Paprastai vakarėlis vyksta gryname ore, dažnai sode ir šviečiant mėnuliui, o norint reginiams suteikti žaismingumo, aplink prikabinėjama spalvotų popierinių žibintuvėlių, svečiams išdalijamos margos popierinės kepuraitės, didžiulės ryškios popierinės prijuostės ir servetėlės, specialiai pagamintos tokiam vakarėliui - juose nupiešti raudoni vėžiai, oranžinės saulės ir gėlės. Be tradicinio valgio - virtų vėžių - ant stalo esti sūrio, margarino, duonos arba nesaldžių sausainių.
Švediškam žodžiui „Surstromming“ sunku parinkti pakankamai tikslų atitikmenį, bet jį galima išversti kaip rauginta, rūgšti ar net sugedusi, surūgusi strimelė, - kulinaro specialybė, kažkada buvusi tipiška Švedijos šiaurinei daliai, bet šiandien išpopuliarėjusi visuose šalies regionuose. Metų premjera vyksta kasmet rugpjūčio trečiąjį ketvirtadienį - juk strimelių rauginimo procesas vyksta ilgai, strimelė turi būti gerai išlaikyta, „pribrendusi“. Štai kodėl šventės taip ilgai tenka laukti. Daugelis švedų sako, kad toks skanėstas skirtas tik tikriems mėgėjams ir, tiesiai sakant, didesnės smarvės per visą gyvenimą jiems uostyti nėra tekę. O ir laikraščiuose nesigėdima jos pavadinti "smirdančia žuvyte". Bet raugintų strimelių mėgėjai laiko jas tokiu pat jaudinančiu ir efektingu skanėstu, kokios yra krevetės, vėžiai ar krabai. Šiandien strimelės rauginamos keliose Botnijos įlankos salose. Tai tipiškas pavyzdys, kaip produktas, kuris anksčiau buvo vargšų maistas ir padėjo išgyventi.
Pietinė Švedijos dalis garsėja unguriais.
Naudota literatūra: M. Kulčinskaja „Švedija. Mitai ir tikrovė“ 2002m.
www.biblioteka.lt informacija
