Šioje svetainėje naudojami slapukai. Naudodamiesi svetaine sutinkate su slapukų naudojimu. Daugiau informacijos apie slapukus..

Supratau
+ Pasiūlyk restoraną
Restoranų naujienos

Prancūzų kulinarija - įkvepiantis menas

2004-12-10
Paskelbk savo straipsnį

Maisto gaminimas ir valgymas prancūzams svarbu kaip meilė, kaip gebėjimas maloniai bendrauti, o prancūziškiems valgiams išragauti turbūt neužtektų viso žmogaus gyvenimo.

Du mėnesiai, praleisti šiaurinėje Prancūzijoje, atskleidė nacionalinės mitybos kultūros subtilybes. Pirmosios prancūzų kulinarijos knygos siekia viduramžius, o tautos kulinarijos menas pasaulyje ėmė plisti jau XVIII amžiuje.

Kone dešimt kartų didesnė ir senesnė už Lietuvos valstybę Prancūzija iki šių dienų išlaikė autentiškas, iš kartos į kartą perduodamas mitybos tradicijas. Sumaniems virėjams netgi būdavo teikiami prestižiniai Prancūzijos Garbės legiono ordinai. Vienas jų, Auguste'as Escoffieras, teigė, kad mokėti valgyti - tai mokėti gyventi.

Varlių šlaunelės - tik restoranuose
„Kažkodėl visi užsieniečiai mano, kad prancūzai tik varles ir sraiges kemša, - sako 80 kilometrų į Šiaurės Rytus nuo Paryžiaus nutolusio miesto gyventojas, - aš pats tik kartą ragavau varlių“.

Prancūzas sako, kad skonis priminęs vištieną. Egzotikos ištroškę turistai ieško varlių prekybos centruose, miestų turguose, tačiau jų neaptinka. Nei kaimyninėje Bretanėje, nei Normandijoje varlių nevalgo. Varlių šlaunelių galima rasti tik prabangiuose restoranuose. Valgiaraščiuose jos vadinamos „nimfomis" - taip, norėdamas neužgauti savo klienčių, varlių kulšeles pavadino vienas Paryžiaus restoranų tinklo savininkų.

Maistas - vertybė
Prancūzai rūpinasi savo mityba kone labiau nei karjera ar mokslais. Maistui per mėnesį išleidžiama ketvirtadalis atlyginimo. Pasakojama, kad nedideliame Alpių kaimelyje santechnikas pasikvietė į restoraną 20 draugų ir giminaičių, smagiai pasivaišino valgiais iš penkių patiekalų ir kitą dieną bankrutavo.

Prancūzo diena prasideda nuo skrudintos baltos duonos riekės su sviestu ar uogiene ir puodelio šilto pieno su kakava. Pusryčiai valgomi apie 8-9 valandą. Pietaujama vidudienį. Pirmiausia patiekiamos daržovės: tarkuotos morkos arba virtos šparaginės pupelės su alyvų actu ir aliejumi, pomidoras arba melionas su plona riekele karštai rūkyto kumpio. Paskui patiekiamos bulvės arba makaronai, pagardinti alyvų aliejumi.

Žuvis arba keptos mėsos patiekalai valgomi atskirai nuo bulvių ar makaronų ir prieskoniais beveik negardinami. Vyrauja nuomonė, kad prieskoniai neleidžia pajusti tikro produktų skonio. Todėl nenuostabu, kad majonezo ar garstyčių indelis penkių asmenų šeimos šaldytuve užsilieka trejetą mėnesių.

Vandenyno pakrantėse garinamos jodo prisodrintos druskos vartojama taip pat nedaug ir tik pagal skonį: jos neberiama gaminant. Prancūzai skrupulingai derina maistą, nuo karbonado nupjausto net plonyčius riebaliuko sluoksnius, valgo neskubėdami, ant stalo per pietus stovi grafinas vandens.

Kiek kitokie pietūs per šventes, kai į namus susirenka giminaičiai. Tada pradedama puotauti nuo aperityvo - jaunučio vyno, skanaujant mažyčių sūdytų sausainiukų. Pietūs užbaigiami desertu - indeliu natūralaus jogurto su šaukšteliu rudo Kanų cukraus arba saujele razinų. Popiet pasmaguriaujama kava su gabaliuku juodojo šokolado, o apie 16 valandą valgomi pavakariai - šokoladiniai pyragaičiai, sausainiai su saldžiu įdaru, užsigeriant šalta arbata.

Vakarieniauja prancūzai apie 20 valandą. Vakarienei paprastai patiekiama pica, daržovių apkepai, alyvų actu pagardinti salotų lapai ir sūris. Dienos režimo griežtai laikomasi, užkandžiavimas tarp pietų, pusryčių, pavakarių ir vakarienės - prasto etiketo bruožas. Prancūzai baisisi amerikiečiais, kurie valgo nuolat, nesvarbu ką ir kaip.

Meilė sūriams
Galima suminėti 452 prancūziško sūrio rūšis. „Valgis be sūrio?" - stebėjosi prancūzų humoristas Francoisas Rabelais. - Tai tas pats, kas gražiausia ledi be vienos akies". Ir iš tiesų salotos, pagardintos vynuogių actu ir aliejumi, bei sūris - kiekvieno, net ir skurdžiau gyvenančio prancūzo virtuvės atributas. Kad ir nacionalinis patiekalas, sūriai Prancūzijoje brangūs - kilogramo kaina svyruoja nuo 15 iki 100 eurų. Sūriai gaminami dviem būdais - iš virinto ir nevirinto pieno. Sūrių iš virinto pieno paruošimas užtrunka net 6 mėnesius, o nevirinto pieno sūrio pavyzdys - garsusis kamamberas (Cammembert - pranc.).

Kamamberas - sustingęs karvės pienas su gruoblėta aksominio spindesio plutele. Jo kilmės kraštas - Normandija. Pagaminti 250 gramų gabaliukui prireikia net 2 litrų pieno! Skiriamos trys kamambero rūšys - sausas ir trapus, lydyto sūrio pavidalo, minkštas ir sūrstelėjęs. Visos šios rūšys priklauso nuo to, kiek laiko sūris brandinamas rūsiuose. Tiesa, tada, kai sūris būna gatavas, dar nevartojamas: kad įgautų unikalią kokybę, reikia palaukti 8 savaites.

Kamambere gausu pantoteno rūgšties, labai svarbios odai, plaukams ir nagams stiprinti. Šis vitaminas giliuosiuose odos sluoksniuose sulaiko vandenį ir optimaliai aprūpina odą drėgme. Prancūzų valgiaraštyje kamamberas užima ypatingą vietą: kas vakarą smaguriaujama vis kita sūrio rūšimi, bet kamamberas tradiciškai patiekiamas kartu.

www.DELFI.lt informacija
2004 12 10 d.