Prancūziško konjako istorija

Žinomiausias alkoholinis gėrimas yra konjakas. Sakoma, kad prekės pavadinimo „Cognac“ (konjakas) prasmę supranta visi – net eskimai.

Šio tauraus gėrimo gamybos prioritetą specialiu dekretu 1909 metais patvirtino Prancūzija. Dekrete buvo nurodyta teritorija (Charente ir Charente-Maritime provincijos), kurioje iš vynuogių spirito pagamintas gėrimas gali būti vadinamas konjaku. Šarantės provincija, atsižvelgiant į unikalias dirvožemio ir klimato ypatybes, dar skirstoma į 6 regionus: Grande Champagne, Petite Champagne, Borderies, Fin Bois, Bon Bois ir Bois Ordinares et Bois Communes. Ši teritorija yra Prancūzijos vakarinėje pakrantėje nuo Žirondos iki Biskajos įlankos. Jos centre yra Cognac miestelis, kurio vardu ir buvo pavadintas gėrimas.

Vynuogės šiame rajone pradėtos auginti III amžiuje, kai Romos imperatorius Probus leido galams auginti vynuogynus ir gaminti vyną. XII amžiuje Gaijienės hercogo Gijomo X ir grafo Puatje dėka šalia La Rošelės augo didelis vynuogynas, vadintas Puatje vynuogynu. XIII amžiuje šiame vynuogyne pagamintą vyną olandų ir skandinavų pirkliai vežė į šalis, esančias prie Šiaurės jūros. Viduramžiais šios vietovės gyventojams susidarė palankios sąlygos prekiauti su kitomis Europos šalimis, todėl prekyba vynu atsiliko tik nuo prekybos druska. Vynas buvo parduodamas upinės ir jūrinės laivininkystės uoste Tonne-Charente. Šarantės upėje buvo daugybė uostų ir vienas iš jų vadinosi Cognac. Būtent į Cognac miestelį olandų pirkliai atplaukdavo pirkti garsaus Champagne ir Borderi vyno.

XVI amžiuje vyno buvo pagaminama tiek daug, kad buvo sunku jį parduoti. Be to pablogėjo vyno kokybė. Rūgštus ir mažai alkoholio turintis vynas gabenamas jūra greitai gedo. Šis gėrimas gedo ne tik vežant, bet ir prekybininkų rūsiuose, be to vežiojimas statinėse buvo sunkus ir nenaudingas ekonomiškai. Apie 1630 metus kilo mintis vyno gamyboje pritaikyti vaistininkų ir alchemikų naudojamą distiliaciją.

Šarantės provincijos išradėjai 1641 metais sukūrė vyno distiliavimo aparatą, skirtą pagrindinės konjako žaliavos – vyno spirito gamybai. Po distiliacijos buvo pagamintas visiškai naujas gėrimas (brendis), kurį buvo galima bet kur vežioti, o jo kokybė plukdant nekito. XVII amžiaus pabaigoje olandų ir anglų pirkliai išsiveždavo paprastą spiritinį gėrimą, kuris buvo mažesnio tūrio ir pigesnis. Šis vandeniu praskiestas gėrimas buvo vadinamas „degintu vynu“ (oland. brandewijn).

Kaip ir kiekvienas ypatingas produktas, konjakas siejamas su legendiniais personažais. Legenda pasakoja apie iš Bordo miesto kilusį „ševalje“ (bajorą) de la Trua-Marone, kuris po karinės tarnybos apsigyveno šalia Segonzako ir pamėgo vyno distiliaciją. Jis tiek priprato prie pirmosios distiliacijos nedidelio stiprumo spirito, kad jam prasidėjo haliucinacijos. Vieną kartą jis susapnavo baisų sapną: kad gautų jo sielą, velnias įmetė jį į verdantį vandenį, bet nepasiekė savo tikslo, todėl norėjo pakartoti „ševalje“ plikinimą. Tačiau kaip tik tuo momentu garbusis ponas pabudo. Pabudęs „ševalje“ Trua-Marone susijaudinęs tuojau pat nuėjo prie savo distiliavimo aparato sakydamas: „Jeigu velnias norėjo paimti žmogaus sielą po antrojo virinimo, tai jis pamėgins paimti iš savo vyno sielą (spiritus vini*) antrą kartą jį perdistiliuodamas“.

Tačiau kokios bebūtų konjako sukūrimo legendos ir istorijos, jau XVII amžiaus pabaigoje konjakas buvo gaminamas Prancūzijos Cognac miestelyje ir jam prigijo šis pavadinimas.

XVIII amžiaus pradžioje prasidėjęs karas tarp Prancūzijos ir Anglijos dėl Ispanijos sosto paveldėjimo ir dėl to kilusi konjako prekybos krizė padėjo išryškinti naują šio gėrimo savybę – konjako kokybė laikant ąžuolinėse statinėse ne blogėja, o atvirkščiai – gerėja. Mat karo metu Prancūzija buvo apsupta Anglijos laivyno ir konjako negalima buvo išvežti. Tuomet ir pastebėta, kad ilgai ąžuolinėse statinėse laikomo spirito skonis pagerėja. Tada prekybininkai specialiai pradėjo ilgai laikyti spiritą statinėse, kartu tobulindami gėrimo kupažavimo technologiją.

Pagaliau po 12 metų, 1713-aisiais, karas pasibaigė. Tuo metu buvo sukurta tobula konjako gamybos technologija. Jau XVII ir XVIII amžiuje Cognac miestelyje susikūrė pirmosios konjaku prekiaujančios firmos, kurios veikia dar ir dabar. Aišku, konjako gamyba ir vėliau buvo tobulinama. Pavyzdžiui, 1801 metais spiritui gryninti buvo pradėtos naudoti rektifikacijos kolonos. Napoleono karai labai išpopuliarino prancūziškus gėrimus, o ypač konjaką ir šampaną. Tais laikais konjakas buvo pervežamas statinėse ir gamintojo vardas nebuvo žinomas. Tik 1860 metais konjaką pradėjo pardavinėti originaliuose buteliuose su etiketėmis. Susikūrė stiklinės taros, dėžių, kamščių ir etikečių fabrikai.

1890 metais vynuogynus sunaikino filokseros epidemija ir tik praėjusio amžiaus pradžioje konjako gamyba pradėjo atsigauti.

Šiuo metu prekyba konjaku klesti, o Prancūzija yra pripažinta šio puikaus gėrimo gamybos lydere. Konjako Prancūzijoje pagaminama apie 200 milijonų butelių ir 95 % jo eksportuojama į kitas šalis. Pagrindiniai jo pirkėjai yra JAV, Anglija, Vokietija, Honkongas, Japonija.

Edvardas Mickevičius
„Restoranų verslo“ informacija