Paslaptingieji triufeliai – brangiausi grybai

Ištarus žodį „triufelis“, iš karto kyla asociacija su saldainiais. Nepatikrintais duomenimis šie piramidės formos šokoladukai išties pavadinimą pasiskolino iš paslaptingųjų 10 ar 20 centimetrų po žeme augančių to paties pavadinimo grybų, kurie iškasti primena tik mažą žemės grumstelį. Ir vis tik tai patys brangiausi grybai, liudijantys restoranų  prabangos lygį. Perkami visada tik vienetais, o į kitas šalis vežami užšaldyti ar konservuoti. Jų tiek mažai, kad ne sezono metu nė viename Lietuvos restorane triufelių negalėjome užsisakyti. Tiesa, rudenį kartais jų turi „Stiklių“, „Šekspyro“ bei „Le Meridien Villon“ viešbučių restoranai. 

Kuo ypatingas šis  augalas
Pagal seniai nusistovėjusius gamtos mokslų kanonus, miškuose renkami kepurėtieji grybai yra tik saugiai žemės paklotėje pasislėpusios gležnos grybienos dauginimosi organai. Išbarstę sporas, grybai sunyksta, o pati grybiena gyvena tik žemėje. Tačiau ir šiame gausiame bei įvairiame grybų pasaulyje rasime išimčių. Bene rečiausiais pasaulio grybais laikomi triufeliai, dar vadinami trumais (bot. Tuber trumale), natūraliai augantys  šiaurės Italijoje ir Prancūzijoje, ir daugintis lieka  po žeme. Triufelį, grybų pasaulio perlą, galima surasti tik pagal kvapą, kurį skleidžia iš po žemės jo subrendę vaisiakūniai.

...Kasmet spalio - gruodžio mėnesiais į kalvotosios šiaurės Italijos ir Prancūzijos lapuočių miškus su dresiruotais šunimis ar kiaulėmis lyg į egzotišką medžioklę vyrai išsiruošia grybauti... Maždaug taip dar XV šimtmetyje (1475 m.) garsius vyrų žygius į miškingas šių valstybių vietoves kaip savotišką atrakciją ar užsiėmimą aprašė garsus to meto gastronomas ir rašytojas Bartolomeo de Sacchi de Piaolena (žinomas slapyvardžiu Platina).

Jau tais laikais triufeliams, brangiausiems ir vertingiausiems iš valgomųjų grybų, buvo priskiriamos vitalines jėgas ir lytinę potenciją didinančios galios (pačios gamtos sukurta „Viagra“).

Triufeliai esti dviejų rūšių - baltieji ir juodieji. Abi šių grybų rūšys auga lapuočių miškų purioje žemės paklotėje 10-20 cm gylyje. Juodieji triufeliai renkami Prancūzijos kalvotose giraitėse tarp bukų ir ąžuolų, o baltieji – šiaurės Italijos riešutmedžių miškuose. Po žeme susiformavę apvalūs triufelių vaisiakūniai užauga nuo graikinio riešuto iki stambios bulvės dydžio ir gali sverti net iki 1 kg. Po kiek grublėtu paviršiumi slepiasi puikaus skonio ir tik šiems grybams būdingo muskuso aromato minkštimas (būtent pagal šį kvapą ir suranda žemėje pasislėpusius grybus kiaulės ar dresiruoti šunys). Grybienos minkštimas kompaktiškas, mėsingas, juodųjų triufelių - tamsus, baltųjų - kreminis. Abiejų rūšių grybų pjūviuose matomas marmurinis piešinys, kurį  sudaro šviesesni ir tamsesni grybienos sluoksniai.

Triufeliai valgomi žali
Perkant šviežius triufelius (jie parduodami vienetais), būtina žiūrėti, kad jie būtų švarūs ir nekirmėlėti. Pastaruoju metu prekiaujama jau ir konservuotais triufeliais, o Prancūzijoje jie pradėti auginti pramoniniu būdu specialiuose grybų auginimo angaruose.

Nuvalyti triufeliai beveik visada valgomi švieži. Jie raikomi labai plonomis (popieriaus lapo storio) riekutėmis, kurių pakanka paskaninti omletams, paštetams ar makaronų patiekalams, valgiams su sūriu bei žiediniais kopūstais ar ne tokiais „kilmingais“ grybais. Su jais paruošiamas specialus sviestas, kuriuo gardinami šventiniai sumuštiniai.

Triufeliai Lietuvoje
Vilniuje esančio „Šekspyro“ viešbučio restorano vyriausiasis virėjas Mironas Stičinskij sako, kad triufeliai savo skonio intensyvumu primena šafraną, kurio net aliejus išsaugo ypatingą aromatą. Restorane šio aliejaus stengiamasi visad turėti, nes keli jo lašai suteikia ryškų skonį ryžių bei kitiems patiekalams, juo pagardinami ir miško grybai.

O „Stiklių“ restorano vyriausiasis virėjas Linas Bražinskas pasakoja, kad jų restoranas sezono metu užsisako triufelių, kurie paprastai patiekiami labai plonai padrožti su padažu, jais taip pat gardinami ir kiti patiekalai. Triufelių skonis bei kvapas tokie intensyvūs, kad mūsų žmogui, neturinčiam subtilios gurmaniškos patirties, jie gali būti net nepriimtini, tačiau prancūzai šiuos grybus dievina.

Rima Ruzgienė