Atėjus rudeniui ir užderėjus obuoliams turbūt visi, mėgstantys sukiotis virtuvėje ir gaminti desertus, ims kepti obuolių pyragą – niekad nepabostantį klasikinį desertą. Tikriausiai visi turime savo mėgstamiausią obuolių pyrago receptą, kuris niekada nenuvilia. Paprasčiausias receptas – skiltelėmis supjaustyti obuoliai, miltai, cukrus ir kiaušiniai, viską sumaišyti ir pašauti į orkaitę, kita vertus, obuolių pyrago variacijų yra daugybė – tie, kam patinka naujovės, gali eksperimentuoti į valias ir kaskart iškepti vis kitokį desertą. Tačiau iš pradžių – truputis istorijos.
Obuolių pyrago tėvyne laikoma Anglija, nes būtent šioje šalyje rastas seniausias pasaulyje šio kepinio receptas, užrašytas dar 1381 metais. Tačiau turbūt nesuklystume teigdami, kad obuolių pyragas nuo seno kepamas visoje Europoje, ypač tuose regionuose, kur šie vaisiais gausiai dera. Europiečių imigrantai atsivežė mėgiamą desertą į Jungtines Amerikos Valstijas ir taip jį išpopuliarino, kad obuolių pyragas dabar laikomas tradiciniu amerikietišku desertu ir vienu iš reprezentatyvių šios šalies virtuvės patiekalų. Dabar obuolių pyragai labai saldūs, kavinėse dažnai patiekiami su plakta grietinėle, karamelės ar šokolado sirupu, vanilinių ledų rutuliuku, tačiau senovėje šį pyragą kepdavo išvis be cukraus! Taip daryta todėl, kad cukrus buvo retas ir brangus, o saldumo kepiniui suteikdavo obuoliai ar džiovinti vaisiai ar uogos, kurių kartais būdavo įmaišoma. Kaip ir šiais laikais, pyragui būdavo naudojami rūgštus obuoliai, kuriuos nelabai skanu valgyti žalius, o žiemą – ir džiovinti obuoliai.
Daugelyje šalių obuolių pyragui tinkamiausiais laikomi „Granny Smith“ veislės obuoliai - kieti, rūgštūs ir sultingi. Angliškai veislės pavadinimas reiškia „senelė Smit“, ir pavadinimą įkvėpė realus asmuo. XVIII a. pabaigoje Anglijoje išties gyveno moteris, vardu Marija Ana Smit, kuri emigravo į Australiją ir ten išgarsėjo savo gardžiais naminiais pyragais. Smitų šeima buvo ūkininkai, turėję daug obelų, ir sakoma, kad jiems netyčia pavyko sukryžminti dvi angliškų obelų veisles ir išvesti naują, kurios vaisiai labai tiko gardiesiems Marijos Anos pyragams. Jos garbei ši veislė ir buvo pavadinta „Granny Smith”.
Šiais laikais obuolių pyrago variacijų yra labai daug, skiriasi ir jo receptai skirtingose šalyse. Štai Švedijoje naudojama trupininė tešla – miltai, juodos duonos trupiniai arba avižų dribsniai sumaišomi su sviestu ir cukrumi, ir ant tokio pagrindo klojami obuolių griežinėliai. Austrijoje gaminamas obuolių štrudelis – sluoksniuotoje tešloje kepamas įvairiais prieskoniais (cinamonu, kardamonu, gvazdikėliais) pagardintas obuolių įdaras. Prancūzijoje dažniausiai kepamas „atviras” pyragas, kai ant tešlos pagrindo išdėliojamos obuolių riekelės, o olandiškas ar vokiškas obuolių pyragas paprastai būna „uždaras“, t.y., tešla dengia obuolius iš visų pusių. Olandijoje įprasta obuolių pyrago tešlą pagardinti citrinos sultimis arba tarkuota citrinos žievele ir būtinai įdėti cinamono. Kartais pirmiausia, kad nuo obuolių sulčių nepermirktų, iškepamas storesnis pagrindas, tada ant jo dedama obuolių įdaro, viskas uždengiama plonesniu tešlos sluoksneliu ir vėl šaunama į orkaitę.
Mums vienas keisčiausių receptų turbūt pasirodytų obuolių pyragas su... čederio sūriu. Būtent taip pyragas patiekiamas kai kuriose rytinėse JAV valstijose, tiesa, šio recepto kilmė – vėl gi obuolių pyrago ir čederio sūrio tėvynėje Anglijoje. Vermonto valstijoje toks pyragas net laikomas tradiciniu šios valstijos patiekalu - įprastinis saldus obuolių pyragas valgomas su ant viršaus uždėta riekele gan stipriu specifiniu skoniu pasižyminčio čederio sūrio. Tokio „sumuštinio“ esmė – kontrastinga ir drauge harmoninga saldaus ir sūraus skonių dermė.
Taigi, obuolių pyrago variacijų išties gausu. Visada galite improvizuoti – skaninti šį kepinį kardamonu, gvazdikėliais, vanile, smulkintais riešutais ar net šokolado gabaliukais, o išradingieji konditeriai sukūrė šio pyrago receptų be glitimo, tinkamo veganams ir pan. Eksperimentuokite ir atraskite savo mėgstamiausią!
Gabija Lebednykai @meniu.lt
