Lenkų virtuvė skiriasi nuo kitų nacionalinių virtuvių tuo, kad joje sunku rasti iš tikrųjų tradicinių ir originalių, vien Lenkijos virtuvei būdingų patieklų. Tai susiję su Lenkijos istorija. Istorijos bėgyje keitėsi ir virtuvė, ji įgaudavo kai kurių vokiečių, prancūzų, itališkos ir žydiškos virtuvės bruožų. Lenkų virtuvė labiau skirtoma regionais, šis skirstymas išliko iš Žečpospolitos padalijimo laikų. Daugelis lenkų virtuvės patiekalų būdingi visoms šiaurės slovėnų tautų virtuvėms. Žečpospolitos laikais, Lenkijos virtuvė buvo paveikta lietuvių, vokiečių ir totorių bei turkiškos virtuvės.
Viduramžio laikais ši virtuvė charakterizuojama kaip aštri, su daugybe mėsos patiekalų bei košių. Tais laikais, palyginus su kitomis Europos šalimis, Lenkijoje naudota labai daug prieskonių: pipirų, kadagio, garstyčių. Tokį didelį prieskonių naudojimą lėmė artimi prekybos ryšiai su Azijos šalimis, kurios tiekdavo prieskonius pigiau. Tais laikais nebuvo šaldytuvų, taigi prieskoniai buvo naudojami norint atsikratyti nešviežios mėsos kvapo. Iki šų laikų išliko užuominos apie kvapnius, tirštus ir labai aštrius lenkiškus padažus.
Plačiai buvo naudojamas medus, žirniai ir ropė. Populeriausiu gėrimu buvo alus, laikui bėgant jį išstūmė sausas vynas, paprastai importuojamas iš Vengrijos ir Slasko.
Didelius pokyčius į lenkų virtuvę įnešė Bona Sfoža (Italijos kunigaikštienė), kuri 1518 metais iš Italijos atsivežė savo virėjus. Pirma lenkiška kulinarijos knyga „Compendium Ferculorum arba patiekalų rinkinys“ pasirodė 1682m. Tik 1786 m. pasirodė kita kulinarijos knyga „Tobulas virėjas“ - ši knyga tapo ypač populiari ir buvo daug kartų pakartotinai leista.
Karaliaus Stanislovo kulinarinės užgaidos įnešė naujos rafinuotos ir sveikos virtuvės madą, kuri apjungė prancūzų ir lenkų virtuvės tradicijas. Žinomo karaliaus virėjo Paulo Tremono mokinys Jan Szytler tapo pirmų sistemingų kulinarinių knygų Lenkijoje autoriu.
XIX amžiuje pasirodžiusi kulinarijos knyga aprašė tradicinius XVIII amžiaus lenkų bajorų virtuvės patiekalus, prie jų priskiriami: raudoni barčiai su koldūnais ir bigosas (pasiskolinti iš lietuvių virtuvės), balti barščiai, žarnokai, žirnių, grybų sriuba, rauginti kopūstai ir agurkai, kopūstienė, grikių košė su spirgučiais, bulvių kukuliai, pyragai, medus, bebrų uodegos (labai mėgiamas patiekalas pasninko metu), sultiniai, pilkas lenkiškas padažas (žinomas visoje Europoje).
Naujesni dažniausiai mėsos patiekalai pasiskolinti iš prancūzų ir vokiečių virtuvės, jie paplito po visą šalį ir tapo būdingi visai lenkų virtuvei.
Šiuolaikinė lenkų virtuvė nėra vientisa - skiriasi atskirose šalies dalyse - skirstymas išliko dar nuo padalijimo laikų. Vienur vyrauja rusų patieklai (barčiai, pyragai), kitur austrų (obuolių štrudelis). Neseniai atgijo regioninės virtuvės tracijos, patieklai būdingi atskiriems regionams paplito ir tapo populiarūs visoje Lenkijoje.
Pagal Wirtualna Polska parengė Elena Germanovič
Wirtualna Polska nuotrauka
Meniu.lt informacija
