Kulinarinis paveldas Vokietijoje (svetur)

Prieš penkis metus pirmą kartą Lietuvoje pradėti propaguoti „Alaus kelio“ maršrutai. Alaus gamybos tradicijoms, pasak istorikų, Lietuvoje – per tūkstantis metų, o verdamo alaus įvairove galime didžiuotis (Lietuvoje galima nusipirkti per 40 rūšių alaus, aplankyti per 70 oficialiai gaminančių alų mažųjų ir didžiųjų aludarių). Taigi turime ką parodyti, papasakoti, paskanauti.

Panašaus pobūdžio maršrutai itin populiarūs Čekijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Mūsų turizmo verslo organizatoriai taip pat norėtų, kad kulinarinio paveldo maršrutai taptų populiaria pramoga ir tarp mūsų tautiečių. Pirmas žingsnis žengtas, tik patirties įgyvendinti šiam projektui mažoka.

Lankantis Vokietijoje teko susipažinti su vokiečių patirtimi ir darbais šioje srityje. Ten tai labai populiari pramoga: kelionės yra individualios, tačiau vis tiek nebrangios. Manau, kad jeigu Lietuvos verslininkai pasinaudotų vokiečių patirtimi, tokios kulinarinio paveldo kelionės išpopuliarėtų ir Lietuvoje.

Kelias į pažinimą per skrandį
Vokiečiams nevaišingumo neprikiši. Kiekvieną svečią, kaip ir pridera, vokiečiai pavalgydina ir pagirdo. Ir kur jau kur, bet Vokietijos šiaurinėje dalyje, kurioje teko svečiuotis, kulinarinį paveldą pristatančios kelionės yra puikiai organizuotos.

Vokietija buvo „sulipdyta“ iš gausybės smulkių valstybėlių. Kiekvienoje galiojo savi papročiai, savos tradicijos. Kiekviena turėjo savų valgių, todėl net ir dabar, keliaujant per šalį, galima susipažinti su virtuvių įvairove. Mums atrodo, kad vokiečiai dažniausiai valgo dešreles. Taip, tačiau jos vienokios yra Berlyne („kari“ dešrelės), kitokios Tiuringijoje (taip, tos garsiosios Tiuringijos keptos dešrelės), dar kitokios Bavarijoje (tikriausiai matėte tokias baltas? Tačiau jos ne iš paukštienos!)...

Ir ne tik dešrelėmis garsėja Vokietija. Keliaujant po jos šiaurinę dalį, galima susipažinti su visos šalies virtuve bei jos ypatybėmis.

Alaus kelias... iki skrandžio
Išgirdus žodį „vokietis“ akyse dažniausiai iškyla pilvotas vyriškis, rankoje laikantis alaus bokalą. Na, ne visi vokiečiai gali pasigirti „alaus pilvais“, tačiau šis gėrimas – tikrai mėgstamas. Šiuo metu šalyje gaminama daugiau kaip... 5 000 skirtingų alaus rūšių! Alus kartais skirstomas į tris kategorijas: lengvasis (pvz. Kolsch; nors patys vokiečiai juokauja, kad tai yra vanduo, kuriuo buvo plaunamos alaus statinės – šis alus šviežias ir labai lengvas), šviesusis (pats populiariausias dažnai vadinamas Pilsner arba Pils) bei tamsusis (tai dažniausiai būna importuotas alus – vokiečiai juodo alaus gamina labai mažai).

Koks alus yra geriausias, populiariausias ir pan.? Sunku į šį klausimą atsakyti. Kiekviename regione geriamas vis kitoks alus. Alaus gamybos tradicijos šalyje gyvos nuo senų laikų. Braunšvaige, pasak vietos gyventojų, anksčiau kas antrame name buvo mažos alaus daryklos. Šiais laikais likę tik dvi stambios alaus gamyklos, tačiau receptų dar nuo senų laikų išlikę devynios galybės.

Alus čia tikrai populiarus. Markas Tvenas apie vokišką alų yra rašęs: „Alus šioje šalyje yra toks skirtingas, kaip ir kiemuose kudakuojančios dedeklės“. Tokia alaus gausa yra susijusi su gėrimų rūšių populiarumu skirtinguose regionuose. Pajūryje yra labai mėgstamas šviesus alus, vadinamas Pils, Kiolne daugiausia gaminamas Kosch (jau labai lengvas alus...), piečiau nuo šio miesto labai populiarus alus su stipriu miežių skoniu.

Elegantiškose tulpės formos taurėse tamsusis alus atskleidžia visas geriausias savo skonio savybes. Tai alus, dažniausiai gaminamas naujosiose žemėse – Tiuringijoje, Saksonijoje. Kai sienos griuvo po visą Vokietija vėl paplito specifinis Bambergo „rūkytas alus“. Miežiai taip paruošiami, kad alus įgauna net rūkyto kumpio prieskonį.

Miunchenas gali didžiuotis seniausia alaus darykla pasaulyje. Čia vienuoliai 1040 metais gamino „specialias miežių sultis“, kurios ypač populiarėjo tarp hercogų. Dar ir dabar Bavarijoje ankstyvą pavasarį pagal vienuolių receptus gaminamas stiprusis alus.

Vokietija pelnytai gali didžiuotis alaus šalies vardu. Čia yra ne tik seniausia pasaulyje alaus darykla. Viduramžiais šioje šalyje net buvo leidžiami specialūs įsakymai, kuriais buvo leidžiama kiekvienam gaminti alų, o kartais liepiama šiuo nepaprastu gėrimu mėgautis. Gėrimas tikrai nepaprastas: vokiečiai dar ir dabar išgeria daugiausia alaus pasaulyje. Tačiau vien alumi gyvas nebūsi, skrandis reikalauja ir sotesnių patiekalų. Tad pirmyn į kelionę!

„Skrandžio turai“ Vokietijoje
Pirmoji pažintis su tikrąja vokiečių virtuve mūsų laukė jau Kylyje, kuomet viešbutyje sėdome į vadinamąjį „shuttle“ mikroautobusą ir buvome nuvežti į vieną iš restoranų. Alaus kelias prasidėjo.

Kelionės gurmanams turi vieną privalumą: jos siūlomos grupelėmis nuo 4 asmenų. Taip keliauti galima su šeima ar draugais, nereikia bendrauti su nepažystamais žmonėmis... Žodžiu, galima tiesiog atsipalaiduoti.

O turai gurmanams yra gan populiarūs, nes jie yra tik nedaug brangesni, nei paprasti pietūs restorane. Tačiau už tą papildomą mokestį priklauso ekskursija ir įvairios pramogos. Pavyzdžiui, nemokamas alus.

Restoranas su „vienintele“ alaus darykla
Kai mus lydėjusi gidė pasakė, kad ragausime bavarų virtuvės pasigardžiavimo, tikrai nenutuokėme, kas mūsų laukia. Tai, kad bavarai valgo daug mėsos ir mėgsta riebius patiekalus, nebuvo visiška tiesa. Trims žmonėms ant stalo buvo padėtas didelis padėklas su milžiniška pietų porcija: kalnu keptų bulvių, ant kurių dar buvo uždėti trys dideli gabalai netikro zuikio (vokiškai „mėsos duonos“), įvairios keptos mėsos (kiekvienam dar po tris gabalus), bet gana nedaug daržovių. Taip pat šalia buvo padėtas... didelis puodas su troškintais kopūstais, kuriame kiekvienam buvo įdėta po dešrelę... Net ir labai alkani būdami sugebėjome įveikti tik pusę mums priklausančios porcijos.

„Kieler Brauerei“ restoranas turi savo nuosavą alaus daryklą, kurioje dirba 2 žmonės, besirūpinantys visa alaus gamybos eiga. Čia pagaminama tik tiek alaus, kiek jo parduodama restorane. Kitų rūšių ieškoti neverta, tačiau alus tikrai į vairus: čia gaminamas šviesus ir tamsus alus, taip pat yra kelios alaus rūšys, gaminamos priklausomai nuo sezono. Vienoks gaminamas vasarą, kitoks žiemą, taip pat specialiai alus verdamas Velykoms ir Kalėdoms.

Beje, tos alaus daryklos yra gan populiarios šalyje, nors visos yra beveik vienodos: vienodi įrengimai, vienodos tradicijos ir pagaminamo alaus kiekiai (kiek išpirks restorane), net alus gaminamas vienodai: dvi pagrindinės rūšys ir kelios papildomos, kurios keičiamos priklausomai nuo sezono.

Aprašyta milžiniška porcija maisto kainavo apie 25 EUR. Tačiau suma didelė atrodo tik iš pirmo žvilgsnio: į šią kainą įeina ir ekskursija po alaus daryklą (pasak gidės, tai yra „vienintelis, na, gal vienas iš nedaugelio restoranų, prie kurių taip pat yra ir alaus darykla“), o vėliau 90 minučių galima gerti tiek alaus, kiek tik telpa. (Gaila, mums neteko pamatyti, kaip atrodo tos 10 ir 30 litrų statinaitės, kurios būna pastatomos gausesnėms kompanijoms ant stalų). Suprantama, maistas taip pat įeina į šią kainą. Beje, vienas bokalas (0,3 l) alaus tokiuose restoranuose kainuoja 3,5 EUR.

Alus „nemokamai“ (nedidelės paslapties išdavimas)
Šiame restorane sumokėjus minėtą sumą, 90 minučių tikrai galima gerti tiek alaus, kiek tilps. Ir jokių papildomų sąlygų. Tačiau viską reikia iš anksto išsiaiškinti. Vokietijoje yra populiarūs klubai, kuriuose reikia susi­mokėti kiek brangiau už įėjimo bilietą, o po to alų galima gerti nemokamai. Visa bėda ta, kad tualetas yra už klubo ribų, o norint pakliūti pas paliktus klube draugus, tenka pirkti dar vieną bilietą. Todėl net ir paprastuose restoranuose visuomet išsiaiškinkite, ar tikrai bus galima gerti tiek alaus, kiek panorėsite už fiksuotą kainą.

Alus, alus ir dar kartą alus
Braunšvaige mūsų laukė dar vienas restoranas su alaus darykla. Tik šį kartą gidė nesakė, kad tai vienintelis restoranas su alaus darykla. Šiame mieste gyvenantis kas antras žmogus savo reikmėms retkarčiais išsiverda alaus.

Tikras braunšvaigietiškas alaus kepsnys yra šio restorano pasididžiavimas. Tačiau ragaujant alaus kepsnį, nuodėmė būtų neaplankyti ir alaus seminaro. „Seminaras“ – daryklos savininkas papasakoja apie alaus virimo procesą, parodo patalpas, o vėliau įteikia diplomą, kad „Toks ir toks šio mėnesio tokią tai dieną sėkmingai dalyvavo alaus seminare“. O kad įspūdžiai greitai neišgaruotų, kitoje diplomo pusėje smulkiai surašyta viskas, ką pasakojo vokiškasis Žaldokas. Beje, diplomai pateikiami ne tik vokiečių ar anglų, bet ir prancūzų, net rusų kalbomis.

Po žaismingo pasakojimo šaltose patalpose (alus prieš pateikiant jį vartotojams savaitę laikomas specialiose talpose, kuriose maždaug 8 laipsniai temperatūros, todėl patalpose nebūna šilčiau kaip 5 laipsniai) mūsų laukė didžiulės lėkštės. Per pusę lėkštės „dviem aukštais“ buvo pateiktas aluje marinuotas bei su specialiu alaus padažu gamintas kepsnys. Tik šį kartą daržovių gavom į valias. Valio!

Gurmanams šis džiaugsmas kainuoja maždaug 12 EUR. Tačiau už alų reikia mokėti papildomai.

Viešbutyje kankino įkyrios mintys: dar viena tokia gurmaniška ekskursija, ir iš lovos ryte jau ne kelsimės, o ridensimės.

Šparagų rojus
Hamburgas – uostamiestis, į kurį kasmet atplaukia galybė laivų. Kadangi miestas kosmopolitiškesnis nei kiti, čia dominuoja restoranai, siūlantys paskanauti visai Vokietijai būdingų patiekalų.

O vokiečiai gegužės ir birželio mėnesiais būna tiesiog pamišę dėl šparagų. Jų užauginama labai nedaug, tad nenuostabu, jog šparagai brangūs. Ir restoranuose jais mėgaujasi tik nedaugelis.

Tačiau patiekalų gausa tikrai stulbinanti. Restoranuose dažnai pateikiamos specialios „šparagų kortos“, kuriose surašyti vien tik patiekalai iš šių augalų. Iš jų galima pagaminti sriubų, mišrainių, tačiau populiariausi yra troškinti šparagai, pateikiami su bulvėmis ir sviesto padažu (beje, tai yra tikrai padažas, o ne tiesiog lydytas sviestas). Kadangi prie tokio vegetariško patiekalo norisi mėsos, galima atskirai užsisakyti kumpio lėkštelę.

Bet kaina dažnai būna stulbinanti. Hamburge viešbučio „Hafen Hotel“ restorane šis patiekalas kainuoja 29 EUR, dar papildomai 6 EUR reikia sumokėti už kelis griežinėlius kumpio.

Suprantama, prie šio patiekalo alus netinka. Reikia rinktis vyną. Bet vynų pasirinkimas Bremene daug didesnis.

Laimė, kad tai – gana lengvas patiekalas. Todėl mintyse nušvinta vilties kibirkštėlė, kad po tokių gurmaniškų ekskursijų svorio priaugsime ne itin daug.

Vyno kiekio ir valdymo kokybės lygybė
Anksčiau Vokietijos miesto centre stovėdavo rotušė. O tikroji rotušė buvo neįsivaizduojama be pokylių salės, nuosavo kalėjimo ir vyno rūsio. Buvo sakoma, kad rūsio dydis ir jo gausa tiesiogiai atspindėdavo miesto valdžios sugebėjimą dirbti.

Bremeniečiai gali didžiuotis savo miestu: be nuosavų muzikantų jie ir dabar turi tikrai didelį vyno rūsį, įrengtą rotušėje. Šiame restorane, pavadintame „Bremener Rastkeller“, alaus nerasite nė su žiburiu. Beje, čia galima pastebėti visas vokiškosios virtuvės subtilybes – ne gėrimai yra priderinti prie valgiaraščio, bet valgiaraštis yra paruoštas toks, kad prie kiekvieno patiekalo derėtų koks nors vynas.

Tikri vyno žinovai ir gurmanai, besilankydami šiame restorane, pajustų pasigėrėjimą. Jaunutė padavėja, prieš kelias akimirkas atnešusi storiausią vynų sąrašą, nė neužsikirsdama vardina, koks vynas prie kokio patiekalo dera. Ne tik vardina vynų pavadinimus, bet ir jų savybes.

Paprašius ko nors tikrai vokiško, tuoj prie mūsų priėjo kitas padavėjas, kuris specializuojasi šparagų patiekaluose. Tiesą sakant, sapnuoti nesapnavom, kad iš šparagų galima pagaminti devynias galybes patiekalų! Vienaip jie ruošiami su žuvimi, kitaip su mėsa, visiškai kitaip paruošti šparagai pateikiami su kumpiu... O raudonas pusiau sausas vynas (turintis ilgiausią pavadinimą, kurio neįmanoma įsiminti) tiesiog papildė visą skonių puokštę.

„Bremener Rastkeller“ šparagų porcija kainuoja 22 EUR, kumpio lėkštelė – 6,5 EUR. Už vyno butelį (to paties, ne paties brangiausio) teks sumokėti beveik 36 EUR.

Šparagai šparagais, tačiau kumpis tikrai sotus. Deja, viltys priaugti mažiau svorio žlugo.

Beje, Vokietija ne tik alaus, bet ir vyno kraštas. Nors daugiausia gaminama paprasto saldaus vyno, kuris yra nepopuliarus, vokiečiai garsėja savo sausais ir pusiau sausais vynais. Šie vynai, gaminami dažniausiai eksportui, yra tikrai labai kokybiški ir vertinami net ir pačių aikštingiausių vyno žinovų.

Vokiški „greito maisto“ restoranai
Vadinamieji greitieji pietūs, kai specialiuose induose nuolat šildomi keli patiekalai. Užfiksuotą kainą (dažniausiai 8-9 EUR, tačiau prabangesniuose restoranuose tokie pietūs kainuoja 12,50 EUR) galima valgyti, kiek tik telpa. Vienintelė sąlyga: galima naudotis tik viena lėkšte, nors ją su kaupu prikrauti galima kad ir tris kartus.

Maisto pasirinkimas dažnai būna ribotas: mėsos, žuvies ir vegetariškas patiekalas (bet kokiu atveju, galima rinktis iš trijų patiekalų). Taip pat dar duodama sriubos ir deserto (jiems duodamos kitos lėkštės). Tačiau jei maistas yra dažnai šildomas, jo skonis nebūna toks, kaip individualiai gaminto patiekalo.

Tokie pietūs yra labai populiarūs, nes tai – galimybė pigiai, bet labai sočiai pavalgyti. Pietų metu (nuo 12 iki 15 val.) tokius pietus galima valgyti daugelyje didesnių kavinių, barų ir restoranų.

Beje, tokie greiti pietūs – irgi vokiško kulinarinio paveldo dalis.

Besiryžtantiems keliauti
Pakeliavę supratome, kad Vokietijoje kulinarinis paveldas tikrai gerbiamas. Kiekviename restorane galima tarp gausybės įvairių patiekalų rasti ir kažką vokišką arba tik tam regionui būdingą. Taigi po šalį keliaujant galima susipažinti ne tik su šalimi, įdomiausiomis vietomis, įspūdingiausiais statiniais. Tikrai įdomi būna ir pažintis su „kulinarine Vokietija“.

Tik jeigu pasiryšite keliauti per šalies restoranus, prisiminkite: vien mankštos rytais nepakaks, reikės sportuoti labai aktyviai. O nesportuojantiems kelių kilogramų antsvoris po savaitės garantuotas.

Darius Vilkanecas
„Kelionių Magija“ informacija