Šio populiarumo pagrindinė priežastis yra ypatingai sveika virtuvė. Japonų patiekalai suteiks Jums energijos užtaisą visai dienai. Valgymas, kuris mums dažnai tėra skrandžio užpildymas, japonams tampa didele filosofija. Ir dabartiniais McDonaldo laikais japonai išlieka nepakartojami, paslaptingi ir sveiki.
Japonų virtuvė, lyginant su kinų virtuve, yra žymiai paprastesnė. Japonai žymiai mažiau naudoja padažų ir labai mažai naudoja riebalų. Japoniją sudaro keturios didelės ir daugybė mažyčių salų Ramiajame vandenyne, todėl natūraliai japonams maisto pagrindą sudaro jūros produktai – kriauklės, žuvys, žolės. Dar japonų virtuvė neapsieina be ryžių, sojos ir sojos padažo, o jūros kopūstai, krienai (wasabi) ir marinuotas imbieras įprasti japonų virtuvėje kaip mums pipirai, druska ir grietinė. Vietoj miltų japoniškoje virtuvėje naudojamas krakmolas, todėl produktai neprisigeria riebalų. Patiekalai gaminami ypač aukštoje temperat ūroje ir labai trumpai – taip nenukenč ia produkto kokybė. Visus žavi japonų stalo serviravimo estetika – paprasta, bet genialu. Maistas patiekiamas mažose lėkštutėse, smulkiai supjaustytas, kiekvienam patiekalui atskiras indelis: ryžiams, mėsai, padažams. Valgoma pagaliukais, sriubos taip pat – tirščiai išvalgomi, o skystis išgeriamas. Prie bendro stalo nevalgoma, kiekvienas svečias sėdi už atskiro stalelio, ant kurio padedami iškart visi patiekalai – pradedant sriuba ir baigiant desertu.
Išradingieji japonai griežtai laikosi trij ų pagrindinių virtuvės principų: natūrali produkto kokybė, skonio harmonija ir išorinis patiekalo grožis. Egzotiškiausias japonų nacionalinis patiekalas – sušimi. Tai žalia žuvis su sojos padažu. Žuvis gali būti įvairi, bet labai šviežia – ji turi būti suvalgyta per valandą laiko nuo apdorojimo. Europiečiams labiau priimtinas vadinamasis suši. Jam pagaminti naudojami tik aukštos kokybės produktai ir tuo pačiu patariama kuo mažiau naudoti terminio paruošimo būdo. Griežtai laikomasi spalvų harmonijos, skonio ir lėkštės papuošimo grožio. Suši - tai ryžių kamuoliukai, ant kurių dedami gabaliukai šviežios žuvies ar šviežios krevetės, prie kurių paduodami sojos, krienų padažai, suteikiantys savotišką skonį. Patiekalui yra naudojami specialūs ryžiai, virti ir turintys daug lipnios medžiagos. Vietoj šviežios žuvies ar jūros gėrybių produktų gali būti naudojami agurkai („kjiuri suši“), grybai („shitaki suši“), omletas („tamagosuši“), sojos varškė („tofu suši“), kepta sojos varškė („jakitofusuši“) ir kt. Ryžiai su įdaru dažnai vyniojami į jūros dumblių lapelius („nori“), nuimtą nuo verdančio sojos pieno ir išdžiovintą plėvelę („namajuba“) arba ciberžolės lapelius („kakinobazuši“). Įvairūs suši skiriasi ir savo forma – jie gali būti pailgi, maišelio formos, kūgio formos („temakisuši“), cilindro firmos („makisuši“) ir kt. Formai suteikti yra naudojami specialūs bambukiniai kilimėliai. Prie suši patiekalų paduodama marinuota ir labai plonais griežinėliais pjaustyta imbiero šaknis („gari“), sojos padažas ir įvairių žaliųjų arbatų specialioje stiklinėje „junimijavan“ („agari“), pagardinamas suši japonišku krienu „vasabi“. Suši valgo lazdelių pagalba arba tiesiog rankomis. Paprastai suši valgomi tik labai švieži, konvejeriniuose restoranuose pirmą kartą nepaimtas suši antrą kartą nebepatenka restorano lankytojui,- jis yra pakeičiamas šviežiu. Tačiau yra ir ilgesniam laikymui skirtų suši („onigiri“),daugiau panašių į sumuštinius ar mėsainius, kuriems pagaminti yra naudojami pasūdyti ryžiai, kurie nėra gardinami šari padažu, ir sūdyta ikra ar sūdyta lašiša.
www.LRVVK.lt informacija
