Ar reikalingas brangesnis viskis?

Geri daiktai brangiai kainuoja. Nesvarbu, ar tai prabangus automobilis, ar mikroskopinio dydžio mobilusis telefonas, gebantis atlikti gausybę funkcijų. Skanumynai irgi pavaldūs šiam dėsniui. Tiesa, Lietuvoje yra viena išimtis. Tai – viskis. Nesistebėkite, prabangos simboliais buvusius gėrimus jau seniai gyvenimo šalikelėn nustūmė buteliai su nebrangiu turiniu.

Ne mes pirmieji užduodame sau klausimą, koks viskis geriausias? Yra daugybė būdų, tariamai padedančių atrasti teisingą atsakymą. Seniausio gėrimo paieška tinka aklai tikintiems, jog seniausias visada yra geriausias. Deja, iš tiesų ši taisyklė dažnai nuvilia. Viskio aromatas nebūna toks sudėtingas, o grūdų skonis vos prasimuša pro medžio skonio natas.

Galite bandyti priekabiai skaityti etiketėse pažymėtus duomenis. Et, tai irgi ne visada gera išeitis. Gerai žinomi salykliniai viskiai turi sudėtingą aromatą, tačiau durpių tvaikas dažnam riečia nosį. Paskutinis šansas - rinktis brangiausią, tačiau šis būdas nesukelia skausmingų pasekmių tik tada, kai už jus užmoka draugas. Norint išsiaiškinti viskio kokybę, reikia bandyti visko po truputį...

Būtent tą padarė XIX a. škotų pirkliai. Ėmė ne patį seniausią, tačiau ir ne jauną grūdų viskį. Jį pagerino gera dalimi salyklinio viskio ir galų gale nustatė santūrią kainą. Tai patiko visiems. Viskis buvo sudėtingo aromato, delikačiai kvepiantis durpėmis bei „įkandamas“ visiems. Ši formulė buvo ir yra labai sėkminga. Daugiau nei 90% viso škotiško viskio yra gaminama tokiu būdu. Galima sakyti, jog pasaulio ragautojų sumokėti už gėrimą pinigai tiesiog yra pats geriausias populiarumo patvirtinimas.

Tačiau už viskį mokami pinigai taip pat verčia susimąstyti. Vieni viskio gamintojai viskį daro „taip, kaip kiti“. Yra ir naudojančių geresnę žaliavą ir susitaikančių su aukštesne savo gėrimo kaina. Galų gale yra gudručių, viskį darančių kuo pigiau. Būtent pastarieji gamina prasčiausius maišytuosius viskius, kurių sudėtyje vos juntamas salyklo skonis. Viskių žinovai užsienyje juos ignoruoja, tačiau Lietuvoje... jie vis dar labai paklausūs.

Taip atsitiko ne iš karto. Klasika dvelkiantys maišytieji Johnnie Walker, Grant’s bei kiti nesistengiantys pigumu išsiskirti viskiai prieš penkerius metus buvo uzurpavę parduotuvių lentynas. Staiga atsiradusi viskių vartojimo mada juos ne tik paskutinį kartą pakylėjo į viršų, bet ir pakurstė pigiųjų konkurentų sėkmę. Tai atsitiko visai ne dėl to, kad reikėjo pigaus „viskio liaudžiai“. Tiesiog prieš 10 – 20 metų, vaikantis pelno, buvo nutarta rekomenduoti viskį maišyti su imbieriniu alumi, kola ir kitais limonadais. Efektas buvo stulbinantis, tačiau kai ši mados banga pasiekė Lietuvą, taupūs tautiečiai sureagavo netikėtai. Buvo nutarta, jog „gero daikto maišyti nevalia“, o pigieji pradėti maišyti. Pasėjusieji šią madą tarsi nupjovė šaką, ant kurios sėdėjo...

Dabar net viskių nemėgstantys gėrėjai įjunko pigiausią viskį „paskandinti“ limonade. Kiti, save vadinantys viskių mėgėjais, neretai primena skaidriosios garbintojus. Jie šlovina gėrimus, neužkliūnančius burnoje durpių nata ar kitur taip vertinamu prieskonių pojūčiu. Pigiausieji viskiai duoda tai, ko jiems reikia, nes mažesnė salyklo dalis daro gėrimą pigesnį ir ne taip erzinantį „žinovą“. Čia ir slypi paradoksali situacija: brangūs viskiai daugeliui yra neskanūs.

Tiesa, ši dauguma egzistuos ne amžinai. Atsiradus kitai madai, jie be jokio nostalgijos jausmo viskiui gers kitą gėrimą: armanjaką, trauktinę ar „velniasžinoką“. Tuomet vartojantys viskį „be rūbų“ ar tik su ledu ir toliau liks ištikimi gausiai salyklo turinčiam maišytajam. Nesvarbu, kad jis brangesnis. Klasika visada madinga.

Gintautas Jašinskas
Interneto archyvo nuotr.