„Woo“ valdo moderni demokratinė „juodai balta“ santvarka (Vilnius)

Prieš metus Vilniuje atidarytas klubas-restoranas „Woo“ maža lankytojų gausa nesiskundžia, ypač savaitgaliais. Strategiškoje naktinio sostinės gyvenimo sankryžoje, tarp Vilniaus ir Islandijos gatvių įsikūręs klubas tapo „modernaus“ jaunimo „karštu tašku“, kuriame be kokteilių ir muzikos yra ir maisto.

Anksčiau šiame Radvilų rūmų rūsyje veikė džiazo klubas „Senas kuinas“, kuriam vien pavadinimas ilgo gyvenimo nežadėjo. Dabar prekės ženklas reiškia viską, nes išsiskirti rinkoje iš kitų pirmiausiai padeda būtent geras vardas. Tačiau tam irgi neužtenka vien gero logotipo ar rinkodaros – reikia sukurti jausmingą istoriją, kuria būtų galima tikėti ir kurią norėtųsi patirti, mokė žurnalų „The Economist“ ir „Fortune“ visų laikų prekės ženklo guru išrinktas Tomas Pytersas (Tom Peters).

„OO“
„Woo“ skamba gerai. Tai ir yra ta istorija, kurią norėjo papasakoti šį vakarietiško „lounge“ stiliaus restoraną įkūrę penki vyrukai, iš kurių keli buvę reklamos specialistai, kitų sostinėje gerai žinomų „Briusly“ barų savininkai, ir vienas didžėjas. Tikrai šaunu, tik gaila, kad šiam pavadinimui nėra jokio lietuviško atitikmens su dviem „o“. O ne vieno stipraus ir visame pasaulyje žinomo prekės ženklo pavadinime puikuojasi „oo“.

Talentingo jauno architekto Tomo Stausko iš dizaino studijos „Inblum“ sukurtas interjeras abejingų nepalieka. Nors jį ir būtų galima apibūdinti tokiais populiariais, nors iš tiesų nieko nesakančiais žodžiais kaip „šiuolaikinis“ ar „minimalistinis“, tačiau pirmą kartą į „Woo“ rūsį per palubėse esančias duris besileidžiantieji bent mintyse ištars „uau!“ Erdvioje restorano salėje sustatytus stalelius ir minkštus krėslus apšviečia kito Vilniaus alternatyvioje meno scenoje žinomo menininko Stasio Bonifacijaus Ievos rankų darbo šviestuvai. Įspūdingai atrodo ir ant vienos iš restorano sienų kabantis didžiulis to paties menininko kartoninis šviestuvas. Interjero architektai paliko vietos ir ant sienos rodomoms projekcijoms, kurios, kartu su apšvietimu, gali smarkiai pakeisti nuotaiką. Prie įėjimo į barą ir apačioje koridoriuje juodu ant balto rangosi linksmi jaunos grafikės Mortos Griškevičiūtės piešiniai. Negalima nepaminėti ir to, kad prie centrinės „Woo“ sienos stovi ir didžėjo „altorius“. „Woo“ grojamos muzikos blogu žodžiu žmonės nemini. Šiuo metu ant visų „Woo“ sienų nuo pavasario tebekabo didelės reklamos ir mados fotografo Tomo Kaunecko nuotraukos, kurių siužeto vibracijos sutampa su „Woo“ emocine „modernumo“ idėja: truputį nihilizmo, truputį nusikaltimo, truputį sekso, bet taip, kad visi suprastų.

Tolima, aštru, daug
Apie „Woo“ virtuvę trumpai galima pasakyti tiek, kiek galima spėti iš paties „Woo“ pavadinimo: sveiki atvykę į Pietryčių Aziją! Iš pradžių renkamės padavėjos pasiūlytą „Malajų laksą“ – sriubą su kokosų pienu, vištiena, šviežiomis daržovėmis ir „udon“ lakštiniais (noodle) (14 Lt), ir „Wonton“ sriubą su kiniškais koldūnais ir lakštiniais (12 Lt). Be šių, dar galima pasirinkti iš kitų šešių Vietnamo, Tailando ir Filipinų skonių pilnų sriubų (12–14 Lt), dėl kurių aštrumo padavėja iš anksto perspėja. Kitas neatsiejamas šio regiono virtuvės įrankis yra „wok“ keptuvė, kurioje trumpai ir didelėje liepsnoje apskrudintos daržovės išsaugo didžiąją dalį savo skono savybių ir vitaminų. Renkamės tailandietišką vištieną su saldžiarūgščiu padažu ir „stikliniais“ lakštiniais (14 Lt) bei saldžiarūgštį karpį su ryžiais ir salotomis (14 Lt). Kiti „wok“ patiekalai panašūs, skiriasi tik priedai – jautiena, sojų varškė (tofu), vištiena – ir prieskoniai. Kainos taip pat vienodos: nuo 12 iki 14 Lt. Iš devynių „karštųjų patiekalų“ brangiausias yra „Karibijos kalmaras“, įdarytas mėsa, sūriu, šonine, su „paslaptingu padažu“ (18 Lt).

Be to, iš laminuoto popieriaus pagamintame „Woo“ valgiaraštyje galima rasti tradicinių salotų (graikų, Cezario, lašišos, Tailando, „Woo“), kurios irgi kainuoja nuo 12 iki 14 Lt, arba užkandžių prie vyno (sūrio, daržovių, mėsos). Kaina panaši – nuo 8 iki 12 Lt. Užsidarius virtuvei (23 val.), alkaniems bus pasiūlyta kalmarų žiedų, pyragėlių su jautiena (samosa), „mongoliškų pirštelių“, keptų vištos sparnelių ar tiesiog sumuštinių. Kainos – nuo 8 iki 12 Lt. Desertui galima pabandyti prancūziško „Krem briulė“ (8 Lt) arba datulių pyrago „Dykumos rožė“ su plakta grietinėle ir ledais (8 Lt).

Būtų galima pasakyti, kad pagrindinis „Woo“ „arklys“ yra būtent sriubos, tačiau tam, kad suvalgytumėte porciją sriubos ir vieną antrąjį patiekalą, turite būti tikrai alkanas. Maisto porcijos, ypač sriubų, yra nemažos. Vyno pasirinkimas gana didelis – baltų 9, raudonų 16 rūšių, tačiau ne visada valgiaraštyje įrašytas vynas atsiranda restorano sandėliuke, o dar rečiau – specialiame šaldytuve. Mūsų išsirinktas austriškas baltas „Jurtschitsch Gruener Veltliner Grueve“ (45 Lt) vynas sėkmingai atšalo tarp ledukų ant stalo. Vynų kainos už butelį – nuo 30 iki 80 Lt, tačiau daugumos – apie 45 Lt. Pirmadieniais ir antradieniais vyno buteliui restorane taikoma 20 % nuolaida.

Jaunos naktys
Vakarieniauti ir kalbėtis „Woo“ gali būti per sudėtinga dėl garsios muzikos. O jeigu jums kažką bešaukiant stalo kaimynui ji staiga nutiltų ir jūsų paslaptis taptų vieša? Žinoma, tokiu atveju saugiausia kalbėtis baseino viduryje – ten net pasiklausymo įranga neveiks. Tada pasikalbėję ateikite į „Woo“ išgerti kokteilio ir pašokti. Didžėjas jums tikrai nepagailės geros garsios muzikos. Nors „Woo“ „decibeline tolerancija“ suabejojau, kai berėkiant prie valgio pas linksmai grojantį didžėją atėjo simpatiška mergina ir jis prisėdo prie jos staliuko pakalbėti. Tada net mano posausiai lakštiniai su vištiena atsiskleidė ir jų azijinių prieskonių subtilumas „užgrojo“. Visus kitus tradiciniam restoranui būdingus atributus, tokius kaip servetėlės, neminint kelių tvarkos detalių, galima ir ignoruoti. Naktis dar jauna, kaip ir „Woo“ lankytojai.

Audrius Stasiulaitis
„Verslo žinios“, 2007 08 24
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>