Šī tīmekļa vietne izmanto sīkfailus. Turpinot izmantot tīmekļa vietni, jūs piekrītat mūsu sīkfailu politikai. Plašāka informācija par sīkfailiem.

Pieņemt
+ Ieteikt restorānu
Ziņas

Vilniaus „graikai“ – jau prastesni (Vilnius)

2007-06-30
Publicējiet savu rakstu

Graikų patiekalais vaišinanti „Spyros Metaxa“ Vilniaus senamiestyje – viena iš tų užeigų, kur kažin ar norėsis atsivesti verslo partnerį. Tačiau nereikliam lankytojui, mėgstančiam kiek apšnerkštas Viduržemio jūros baseino šalių užeigėles, čia turėtų patikti: ganėtinai skanu ir jokių įsipareigojimų.

Praėjusios savaitės ketvirtadienį, kai virš Lietuvos dar tvyrojo karščiai, lietuviškų pietų metu (12–13 val.) Vilniaus Pilies gatvėje rasti laisvą staliuką kurioje nors iš lauko kavinių buvo sudėtinga. Užmojis papietauti „miesto širdyje“ leidžiantis su „VŽ Savaitgalio“ pašnekove Jolanta Smičiene nuo Rotušės gatve žemyn bliuško sulig kiekviena prieita kavine: užimta, užimta, užimta...

Ką ir sakyti, išties smagu, – pasijutome kaip bet kuriame „normaliame“ Pietų, Vakarų ar Vidurio Europos mieste, kur, atėjus metui užkąsti, kavinėse ar užeigose įsitaiso šurmuliuojančios, niekur neskubančios vietinių ir turistų minios.

Pagaliau pastebime laisvą staliuką prie graikų tavernos „Spyros Metaxa“. Žodį „taverna“, pagal graikus – užeiga, sakau visiškai sąmoningai, nors „Spyros Metaxa“, kaip ir tam pačiam UAB „Liūtų vartai“ priklausanti maitinimo įstaiga „Liūtų vartai“ prisistato kaip restoranas. Bet restorane, kaip žinome, lankytojų laukia nepriekaištinga tvarka, staltiesės, padengti stalai ir kiti mažiau ar labiau svarbūs dalykai, skiriantys restoraną nuo užeigos, kavinės, picerijos.

Viskas – tik „tikra“
Prieš gerus 2 metus „VŽ Savaitgalio“ vertintojai „Spyros Metaxa“ įvertino labai gerai – 20 balų, taigi dabar – puiki, nors ir atsitiktinė proga, pasižiūrėti, kaip jiems toliau sekasi.

Sėdamės, netrukus gauname valgiaraščius, vyno kortą – kažkodėl tik vieną, tačiau padavėja paslaugi, maloni ir sykiu dalykiška, akimirksniu atneša ir antrąją.

Graikijoje nesyk buvusi p. Jolanta, tyrinėdama valgiaraštį tarsteli, jog iš pažiūros jis „labai padorus“, patiekalų pavadinimai – tarsi būtų „tikri graikiški“. Taigi ir renkamės tuos tikruosius: kaip rašoma – tikras graikiškas kaimiškas salotas (11,99 Lt), dar prašome graikiškos duonos su svogūnais (2,48 Lt), tzatziki (per kelerius metus jis pabrango nuo 5,90 Lt 8,90 Lt, ), pyrago su chorėta (žalumynais, 14,50 Lt), baklažanų salotų (15,95 Lt), su krevetėmis kepto sūrio (14,95). Ir, be abejo, graikiško vyno.

Kai ant nediduko stalelio pradeda keliauti patiekalai, imu dairytis: gal gatve eis kas nors iš pažįstamų, pakviestume prisijungti prie pietų. Kad ir gausoka patiekalų dviem pietautojoms, tačiau, p. Jolantos žodžiais, Graikijoje porcijos didesnės, gal net trigubai.

Pašnekovė tai sakydama pirmiausia galvoje turėjo kaimiškas graikiškas salotas, kurios, kaip net Lietuvoje jau esame išmokę, pagal graikų „standartą“ ruošiamos iš fetos sūrio, pomidorų, raudonųjų svogūnų, paprikų, agurkų, juodųjų alyvuogių, o padažui – šaukštelio raudonėlių, vyno acto, aliejaus, druskos, pipirų, kartais pagardinamos ir kitokiais padažais.

Tačiau „Spyros Metaxa“, pasitaiko, kad ir kitos maitinimo įstaigos, fetos sūrį vis ima ir supainioja su brinza. Štai – mūsų dubenyje su salotomis puikavosi „šmotas“ brinzos. O dar tos „Marių“ alyvuogės, šiame ir kituose patiekaluose, skoniu labiau primenančios, atsiprašau, – tualetinį popierių.

„Gerai, kad nėra graikinių riešutų, su kuriais mūsų maitinimo įstaigose dar dažnai bandoma „užtvirtinti“ graikiškų salotų kilmę“, – sako p. Jolanta.

Tyrinėjame toliau. Tzatziki, tai padažas (kai kuriuose Graikijos regionuose – sriuba), ruošiamas iš jogurto, šviežių arba raugintų agurkų, trintos Lietuvoje neauginamos svogūninės daržovės bei žolelių. Mūsiškis buvo pagamintas iš jogurto, varškės, raugintų agurkų. Prieskoninių žolelių jame, galvą dedu, – nebuvo. Kaip ir krevečių – su krevetėmis keptame sūryje. Nors, tiesą sakant, jų buvo, tik labai jau nedaug. Tačiau – vis tiek skanu, neverta varyti velnio į medį.

Pirmąja vieta tarp patiekalų pasidalijo du – baklažanų salotos ir pyragas su chorėta, nors ir jų ingredientai buvo lietuviški. Niekur nedingsi – su specifinių, vienai kuriai šaliai būdingų prieskonių ar produktų tiekimu Lietuvoje – vis dar prastai, nors kai kurių restoranų patirtis, tiksliau, virtuvė, rodo, kad tai nėra neįveikiamas dalykas. Trūksta tik užsidegimo.

Tikri gėrimai
Kai ant stalo tiek patiekalų, juos reiktų kuo nors užgerti. Negi vandeniu?

Tarp lengvųjų gėrimų yra ir graikiško alaus. „Ne, ne iš Graikijos“, – šypsosi padavėja. Jis gaminamas Lietuvoje, tačiau kokioje darykloje, ji nežinanti. Alus šviesus, gal kiek per rūgštus, mat į jį gaminant įspaudžiama laimo (bent jau taip turėtų būti) sulčių.

Prašome ir vyno, žinoma, graikiško. Apskritai pilstomo vyno čia nedaug, vos kelios (ir, ko gero, vienintelės Lietuvoje esančios) graikiškojo rūšys – „Retsina“ (4,90 LT/100 g), „Kretikos“ (5,9 Lt), „Demestica“ ir „Miglycos“ (4,5 Lt/100 g), baltieji ir raudonieji jų „variantai“. Apie tokį – stalo – vyną kalbėti neverta: jis paprastas, lengvas, dera prie patiekalų, o Graikijoje į stalą jo nešama ne po 100 g, bet ąsočiais.

Užtai atsivertus solidžiąją vyno kortą – atskirą sąrašą dirbtinės odos viršeliais – p. Jolanta, tikra šampano žinovė, nustemba: butelis „Gosset Grande Reserve“ šampano – vos 155 Lt (mažmeninė jo kaina 110–120 Lt). Sumerkiame nosis į sąrašą abi: taip, yra čia išties puikių, kitose maitinimo įstaigose retai sutinkamų vynų (apie 50–70 Lt už butelį).

Dairausi aplinkui – kas gi čia juos ragauja? Niekas, ir ant užsieniečių, ir ant tautiečių stalų – alus, vynas taurėmis, vanduo.

Ir kelios smulkmenos
Kelis žodžius reiktų pasakyti apie aptarnavimą. Miela ir išties paslaugi „mūsų“ padavėja baigiantis pietums kažkur tiesiog dingo. Ką jau sakyti apie nenurinktas lėkštes, – norėdamos užsimokėti iš tolo mojome kitai padavėjai, o sąskaitos paskiau teko eiti ieškoti į barą pačioms. Gal ir gerai – prie jo kaip sykis stovėjo įpykusi lankytoja su baltojo vyno taure rankose: „Prašėme sausojo vyno, o čia koks?“ Sausasis, anot „Spyros Metaxa“ personalo, baigėsi (???), tad padavėja atnešė tokio, kokio buvo – neaiškaus saldaus, kurio, ko gera, nė vynų sąraše nėra. Žinoma, lankytojų neperspėjusi.

Prisipažinsiu – man smagu, kad žmonių šiais laikais, tegu ir apkvaitusių nuo karščio, taip lengvai neapmausi.

O verslo partnerio į „Spyros Metaxa“ geriau nekviesti, nebent užsukti su draugais – prisiminti Graikijos.

Beatričė Laurinavičienė
„Verslo žinios“, 2007 06 29
Interneto archyvo nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>