Žingsniuodami Vilniaus Senamiesčio gatvėmis dažnai net nesusimąstome apie gausybę mus supančių istorijos paminklų, įspūdingos praeities liudininkų. Juk kone kiekvienas pastatas turi savo turiningą biografiją, menančią ne vien tik garsius įvykius bei istorines asmenybes, bet ir kasdieninį daugelio miestelėnų kartų gyvenimą.
Pastatas, šiandien pažymėtas Pilies g. 24-uoju numeriu, pirmąkart kronikose paminėtas 1581 m., tačiau archeologiniai tyrimai rodo, kad statinio čia būta gerokai anksčiau, dar XV a. Nuo pat pirmojo rašytinio paminėjimo pastatas išlaikė tą pačią paskirtį – čia nuolat veikė užeigos namai, apsigyvendavo keliauninkai ir miesto svečiai. Pokario metais pastate įkurtas viešbutis „Naručio“ pavadinimu, po devintajame dešimtmetyje atliktos radikalios rekonstrukcijos virtęs vienu įstabiausių miesto turizmo industrijos objektų.
Bendrąją pastato struktūrą ir jo vidaus erdvių įrengimą lėmė du faktoriai: turtingas istorinis paveldas ir šiuolaikiniai komforto reikalavimai. Praktikoje šie veiksniai dažnai prieštarauja vienas kitam, todėl rekonstrukcijos autoriams teko įdėti nemažai pastangų, kad pavyktų juos maksimaliai suderinti. Visi 50 viešbučio kambarių, susitelkę aplink stiklo stogu perdengtą vidinį kiemą, turi skirtingą išplanavimą, sąlygotą pastato istorinio plano, tačiau prancūzų dizainerės Anne Toulous sukurti interjerai vienodai dvelkia rimtimi ir prabanga tiek apartamentuose, tiek deluxe klasės kambariuose: visur dominuoja ryškios, šiltos spalvos, klasikinio stiliaus baldai ir gausybė tekstilės elementų. Kur tik įmanoma yra išsaugoti senojo dekoro, freskų fragmentai, atidengtos senos konstrukcijų detalės. Pats vidaus kiemas, kuriame įrengta viešbučio recepcija, yra labai jaukaus mastelio, gražiai papuoštas architektūriniais elementais, šviestuvais ir taikomosios dailės kūriniais ir tik atviros struktūros lifto konstrukcija primena apie privalomuosius komforto reikalavimus.
Kaip ir kiekvienas Senamiesčio pastatas, „Naručio“ viešbutis turi išplėtotą požeminių erdvių sistemą. Tiesa, pritaikyti ją viešbučio reikmėms pasirodė neįtikėtinai sunku. Reikėjo ne vien tik išvežti rūsiuose susikaupusias šiukšles ir atliekas, bet ir sutvarkyti komunikacijas, įrengti tinkamas ventiliacijos, nuotekų, drėgmės pašalinimo sistemas. Pastaroji problema pasirodė itin opi giliai rūsyje įrenginėjant SPA kompleksą. Teko netgi sumontuoti tarpinę siurblinę, keliančią vandenį arčiau paviršiaus. Užtat dabar mozaikomis ir keraminėmis plytelėmis tviskančioje baseino salėje nebeliko jokių užuominų apie slegiančią rūsio atmosferą.
Kitas ne mažiau įspūdingas rūsyje esantis objektas – viešbučio restoranas, žemyn nuleistas ne vien dėl vietos stokos. „Naručio“ direktoriaus Augustino Barausko teigimu, viešbučio svečiams buvo stengiamasi parodyti autentiškos senosios architektūros fragmentus, o taip pat sukurti jaukią, šiek tiek kamerinę atmosferą, kurios apsuptyje galima būtų ne vien pavalgyti, bet ir ramiai praleisti laiką. Kruopščiai rekonstruoti XV-XVI a. skliautai perdengia keletą nedidelių restorano salių, kadaise naudotų vynui laikyti. Salių grindis puošia kilimai, o sienas – autentiški tapybos darbai iš viešbučio ir miesto Dailės muziejaus kolekcijų. Rūsyje tvyranti prieblanda nei kiek netrukdo, veikiau pabrėžia nepakartojamą istorinę atmosferą, kurią sukurti padeda originalūs sienų šviestuvai bei rekonstruoti autentiški XVIII-XIX a. baldai. Kadangi antikvariato parduotuvėse nebeįmanoma rasti vienodų to laikmečio stalų ar kėdžių, buvo susitaikyta su tuo, kad visi baldai restorane ir recepcijos zonoje bus skirtingi, tačiau autentiški.
Dar vienas ne mažiau svarbus reprezentacinis viešbučio objektas – I aukšte esanti kavinė, atvira ne vien tik viešbučio gyventojams, bet ir žmonėms „iš gatvės“, kurie šiandien sudaro didesniąją lankytojų dalį. Jos interjero sprendimas taip pat pagrįstas istoriniais motyvais, bet šiuokart dizainerė Anne Toulous „kreipėsi“ į visai kitą laikotarpį, prisimindama tarpukariu vyravusį Art Deco stilių. Tiesioginė nuoroda į jį – sienas puošiantys autentiški vyriškų bei moteriškų madų eskizai, taip pat subtilus šviesios tekstilės panaudojimas baldų uždengimui bei langų drapiravimui. Apskritai, šviesus interjero sprendimas labai taikliai atspindi kavinės kaip dienos susitikimų, dalykinių pusryčių bei pietų vietos specifiką. Panašiai įrengta ir Pilies gatvėje esanti terasa, kurioje panaudoti originalūs, o ne kaip įprasta, alaus gamintojų pateikti markizai bei baldai. Lengvi ir grakštūs pinti baldai nuteikia nors ir trumpam, bet turiningam poilsiui, galimam bendravimui su pro šalį judančia publika, sąmoningam „savęs įrodymui“, o tauriai raudona tentų ir staltiesių spalva susišaukia su viešbučio interjero spalviniais motyvais. Deja, patogi strateginė viešbučio padėtis judrioje Pilies ir Šv. Jono gatvių sankryžoje ne tik pritraukia potencialių lankytojų, bet ir verčia atsitverti nuo vakarais ir savaitgaliais pro šalį srūvančių žmonių masių bei apriboja tinkamą naudoti terasos plotą.
Šiuolaikinio viešbučio negalėtume pavadinti visiškai įrengtu, jei jis neturėtų konferencijoms ir priėmimams skirtos salės. „Narutyje“ šį vaidmenį atlieka priestate iš kiemo pusės įrengta Kolonų salė. Galėčiau teigti, kad tai viena iš nedaugelio miesto viešųjų erdvių, turinčių klasikinį interjerą. Čia matome ir freskos technika atliktą lubų plafoną, ir atraminę kolonadą, ir sienų tapybą, prabangų parketą. Visa tai yra kruopščiai atkurta naudojant autentišką dokumentaciją. Kartu salėje yra visa konferencijoms ir verslo veiklai reikalinga įranga: stacionarus vaizdo projektorius, sinchroninio vertimo ir duomenų perdavimo įranga, skaitmeninio ryšio kanalai, oro kondicionavimo ir apšvietimo sistemos. Autentiško klasikinio interjero kontekste šios priemonės perteikia svarbiausiąjį viso „Naručio“ viešbučio bruožą – neperskiriamą istorinės aplinkos ir modernaus komforto vienovę.
Daugiau apie „Naručio“ viešbučio restoraną>>
Daugiau apie „Naručio“ viešbučio kavinę>>
Audrius Vyšniauskas
„Restoranų verslo“ informacija