Kavinė-restoranas-DJ baras „Cozy“ Vilniaus senamiestyje duris atvėrė 2004-ųjų balandį. Lietuviškai „cozy“ – jaukus, draugiškas, malonus. Būtent laisva ir jaukia atmosfera, suburta sava bendruomene garsėja ši vieta. Dalykinių verslo pietų partnerį čia kažin ar kviesi, tačiau po darbo (ar studijų) dienos užsukti su kolegomis, dar geriau – su draugais „Cozy“ puikiai tinka.
„Šiais stiprėjančio individualizmo, konkurencijos ir egocentrizmo laikais „Cozy“ nori sukurti atsvarą – jaukią ir intymią aplinką, kurioje žmonės jaustųsi kaip namie; aplinką, kurioje būtų vien geros emocijos ir nuotaika“, – rašoma restorano interneto svetainėje. Teko čia lankytis ne kartą, tad galiu patvirtinti, jog šį tikslą „Cozy“ savininkui olandui Bernie Ter Braakui pasiekti pavyko.
Pamiršti dienos rūpesčius čia malonu. Vakarais „Cozy“ rasti laisvą stalelį sunkoka – nebent esate vienas iš tos bendruomenės narių, lankotės nuolatos ir žinote, kad visada sutiksite pažįstamų, kurie pasislinks priimdami ir jus į kompaniją. Čia vakaroti renkasi „jauni ir perspektyvūs“ – sutiksi studentų, jaunų valstybės tarnautojų, karjerą pradedančių bankininkų, verslininkų, menininkų.
Nesyk teko matyti ir solidesnio (lyginant su „jaunais ir perspektyviais“) amžiaus verslininkų, nusiėmusių kaklaraiščius ir gurkšnojančių alų su verslo partneriais iš užsienio.
Dieną – kitaip
Šį kartą į „Cozy“ sukame ankstyvą popietę. Dieną lankytojų čia mažiau – pora pietaujančių anglakalbių, trijulė kostiumuotų verslininkų, arbatą gurkšnojančių merginų kompanija bei keli „jauni ir perspektyvūs“, įnikę į savo nešiojamuosius kompiuterius (kavinėje veikia belaidis internetas).
„Cozy“ kavinėje-restorane dvi nedidelės salytės. Vienoje – trys staleliai palei langą ir baras, kitoje – staliukai sustatyti pasieniais. Paprastas, neperkrautas interjeras – neįkyrios geltonos spalvos sienos, tamsios medžio grindys ir stalai, oranžiniai baldai. Detalių nedaug, sienas puošia didelės nespalvotos baltarusio menininko Vitaliaus Brusinskio fotografijos. Jauku.
Ketvirtadieniais-šeštadieniais „Cozy“ kviečia į rūsyje veikiantį DJ barą. Šis suskirstytas į tris skirtingas erdves. Vienoje iš jų, vadinamoje raudonųjų pagalvių salėje nusišokusiems smagu atsipūsti.
Virtuvių mozaika
Valgiaraščio sulaukiame greitai. Už 12 Lt siūlomi verslo pietūs (sriuba ir pagrindinis patiekalas). „Cozy“ tikrai gausesnis nei kituose restoranuose pusryčių valgiaraštis – angliški ir prancūziški pusryčiai (po 12 Lt), kelių rūšių patiekalai iš kiaušinių (5–13 Lt), košės (4 Lt), salotos, lietiniai, karšti ir šalti sumuštiniai.
Dienos valgiaraštis saikingas – 5 rūšių sriubos, kiek daugiau salotų ir užkandžių, panašiai tiek makaronų ir ryžių bei pagrindinių patiekalų. Žinia, kiekis ne visada reiškia kokybę, bet rinktis yra iš ko. Valgiaraštyje įvairių šalių virtuvių patiekalai – ispanų, prancūzų, italų, britų, Azijos. Taigi – valgiaraštis toks pat demokratiškas, kaip ir šios maitinimo įstaigos aplinka.
Gėrimų sąrašas nesudėtingas – visi privalomi gėrimai ir pakankamas jų pasirinkimas. Siūloma keliolikos rūšių kokteilių (8–22 Lt), stipriųjų gėrimų (pvz., viskis „Glenfiddich“ 20 Lt/40 ml, konjakas „Hennessey VSOP“ – 26 Lt/40 ml), kelių rūšių alaus. Vyną rinktis galima iš kelių dešimčių rūšių (nuo 35 iki 90 Lt už butelį).
Vaizdas ir skonis
Pradedame nuo sriubos ir užkandžių. Ne kartą girdėjau gerų atsiliepimų apie čia siūlomas sriubas ir, užbėgant už akių, paragavę nenusivylėme. Ragauju švelnios pomidorų ir apelsinų sriubos (5 Lt). Pirmiausia gėriuosi ryškia spalva – kaip vasarą saulėlydžio, paskui skoniu – tiršta, bet nesunki, maloniai rūgšti. Trūko duonos; jos padavėja tikriausiai pamiršo pasiūlyti, bet ir gerai – liko vietos kitiems patiekalams, nes sriubos dubenėlis nemažas. Kolegė susigundė mėlynųjų moliuskų sidro padaže (12 Lt) užkandžiu – šilti troškinti moliuskai grietinėlės ir sidro padaže su smulkintais pomidorais ir svogūnais. Padažas skanus – labai lengvas, gaivus, dera prie moliuskų. Patiekalas patiekiamas dubenėlyje, o jį valgyti siūloma šakute. Viskas gerai – kaip kitaip tą moliuską nuo geldelės atplėši, bet skystam padažui pasemti labai trūko šaukštelio. Nesulaukusi padavėjos, kolegė padažą sėmė gamtos sukurtu šaukšteliu – ta pačia moliusko geldele. Gal ir negražu, sakė ji, bet tokio gėrio lėkštėj nepaliksianti.
Prieš mėnesį „Cozy“ atnaujino savo valgiaraštį. Tuomet jį kūrusi virtuvės vadovė Lilija Kokoškina itin gyrė menkių ir bulvių apkepą (piurė), kitaip – prancūzišką menkę
„Brandade“ (16 Lt). Jos ir ragavome. Dar iš siūlomų pagrindinių patiekalų išsirinkome vištieną, įdarytą aitriųjų paprikų sviestu ir ančiuviais (16 Lt). Trumpai apie šiuos patiekalus būtų galima pasakyti – vaizdas dar ne viskas. Menkės ir bulvių apkepas, pateiktas su keliais salotų lapais, pomidorais ir svogūnais, – neišvaizdus patiekalas. Apkepas sausokas – akivaizdžiai trūko padažo arba daugiau daržovių, bet iš esmės – skanu. Tiksliau būtų sakyti – įdomiai skanu, nes ne dažname restorane tokio paragausi.
Vištiena su ryžiais, keptomis daržovėmis ir kario padažu, priešingai – atrodė gražiai, bet – jokio ypatingo skonio, kaip sakoma – „eilinė“. Kad ji įdaryta ančiuviais, prisiminiau tik dar kartą pažiūrėjus į valgiaraštį – buvo kažkokių jų atplaišėlių, aitriųjų paprikų sviestelis jautėsi, o kario padaže tikrai nepagailėta – aitrų jo skonį teko nuplauti vynu. Ir vištiena tąkart buvo kietoka ir sausa – gal per ilgai užsibuvo šaldiklyje ar orkaitėje.
Juokaujame, jog dabar restorano virtuvės vertinimą lems desertai. Desertų nusprendžiame ragauti ir dėl kitos priežasties. Apie juos girdėjome labai skirtingų nuomonių – vieni primygtinai rekomendavo jų paragauti, kiti – priešingai, tvirtino ne kartą naudoję jėgą, kad atsignybtų gabaliuką padžiūvusio pyrago. Renkamės pasikliaudamos girdėtais atsiliepimas ir padavėjos rekomendacijomis. „Cozy“ pyragas, patiekiamas su avietėmis ir ledais (6 Lt), sotus ir saldus – su karamele, riešutais, avietėmis. Prie jo būtinai reikia kavos ar arbatos, geriau – be cukraus. Kriaušių pyragas „Tarte Tatin“ (5 Lt) – itin skanus . Padavėja sakė, kad pati labiau mėgsta „Cozy“ pyragą, esą kriaušių pyrage juntamas savotiškas, nuo cinamono atsirandantis kartumas. O mums labiau patiko antrasis desertas – didelės kriaušės, troškintos karamelėje, ir grietinė puikiai derėjo. Prisipažinsime, kiek nustebino prie pyrago patiekta grietinė, o ne grietinėle. Bet rezultatas – geras.
Patenkame į aklavietę: kaip vertinti maistą? Rašyti ketvertą ir sakyti, kad jis geras? O apkepas be padažo? O kieta vištiena? Rašyti trejetą? Taigi, o kaip su puikiąja pomidorų sriuba ir gardžiuoju kriaušių pyragu?
Pagaliau susitariame: tegu šį sykį bus per vidurį, ir šiek tiek skaudama širdimi vertiname „patenkinamai“. Iki kito karto
Daiva Sutkutė
„Verslo žinios“, 2007 03 09
Interneto archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>
