Vilniuje veikiantį restoranėlį „Paslėpti receptai” aplankiau pirmą kartą. Panaršius restorano socialinio tinklų profiliuose (būtinas ritualas prieš einant į restoraną) susidariau įspūdį, kad visi patiekalai tarsi maži meno kūriniai – labai estestiški ir „fotogeniški“. Iš patirties žinau, kad vizualais per daug kliautis nereikia, kartais nuotraukos internete ir realybėje būna toli kaip nuo Vilniaus iki Maskvos. Išsiaiškinti, ar viskas ten taip gardu, kaip stengiamasi pademonstruoti internete, keliavau šiltą liepos vakarą.
Darbo dienos vakare žmonių nemažai, tačiau rasti laisvą staliuką nesunku. Matėme vakarieniaujančias šeimas, poreles, draugų grupelę – restoraną renkasi įvairūs lankytojai.
Kalbant apie „Paslėptų receptų“ interjerą, norėčiau pagirti jo minimalizmą ir atidumą detalėms. Restorane vyrauja šviesiai pilka spalva, medinės detalės, dirbtiniai augalai ir neįkyrus apšvietimas prideda jaukumo. Indai neįprastų formų, stilingi. Vienas geriausių dizainerių sprendimų restorano interjere – pusiau permatomos šviesios medžiaginės širmos tarp stalų, suteikiančios privatumo. Visą vakarą širdį džiugino atsiveriantis vaizdas į Gedimino pilį ir Vilniaus verslo centrą.
Turiu pagirti personalą, kad mus ateinančius pastebėjo, pasitiko ir padėjo išsirinkti staliuką. Esu tikras – visiems klientams aptarnaujančiojo personalo dėmesio užteko, visiems aplinkiniams staliukams patiekalai buvo atnešti greitai, padavėjai prieidavo pakankamai dažnai. Ir mes meniu gavome vos prisėdę. Jame pirmu smuiku griežia makaronai, kurie restorano virtuvėje gaminami kiekvieną rytą. Jų pasirinkimas itin platus: azijietiški, itališki, įvairių formų, su dar įvairesniais padažais... Meniu vietos atsirado ir nemažam skaičiui sriubų bei salotų, kurių geografinis diapazonas išsitęsęs nuo centrinės Amerikos, pro viduržemio jūros regioną iki pat tolimųjų rytų (labai įdomus sprendimas).
Vakarienę pradėjome nuo Meksikietiškų salotų ir Tailandietiškos kokosų pieno ir kario sriubos. Salotos sočios, ingredientų kiekį, esantį lėkštėje sunku besuskaičiuoti, tačiau, kadangi, jie nesumaišyti tarpusavyje, su kiekvienu kąsniu galima derinti vis skirtingus ingredientus ir taip sukurti plačią skonių gamą. Daržovės šviežios, padažas tirštas, tačiau gaivus. Salotos neblogos, visgi, antrą kartą neužsisakyčiau.
Azijietišką sriubą suvalgėme beveik nemirksėdami. Aštri, ne per sūri, džiugu kad, neteko šliurpti vieno sultinio.
Pagrindinių patiekalų sulaukėme dar bebaiginėdami salotas.
Makaronai su portobello, vištiena ir rausvuoju padažu atkeliavo šiltutėliai. Pirmieji kąsniai nenuvylė. Makaronų viršus buvo paskendęs permezano sūryje ir puikiai derėjo su vištienos gabaliukais ir baklažanais. Rausvasis grietinėlės padažas patiekalui suteikė švelnumo bei drėgnumo, - juk valgyti sausus makaronus tas pats, kas miltus šaukštu į burną dėti. Tiesa, vištienos patiekale galėjo būti ir daugiau. Kaip ir sūrio. Pradėjęs patiekalą, galvojau, kad apsilaižysiu pirštus, tačiau paskutinius kąsnelius suvalgiau, nes mama mokė, kad negražu palikti. Makaronų apačioje trūko sūrio ir grietinėlės. Nors imk ir paprašyk, kad dar užtarkuotų.
Azijietiški makaronai savo skoniu nenuvylė, buvo minkšti, tačiau neištižę, kalakutienos file užteko kiekvienam kąsniui, kaip ir daržovių. Vienintelis trūkumas – raudonasis kario padažas, kurio pasigedau. Nors patiekalas nesausas, kario niekaip nepajutau. Makaronai, kitaip nei tikėtasi, nebuvo aštrūs nei truputėlio. Negi mano receptoriai tokie atbukę? Nors ne tokie „instagraminiai", kaip internete, nepaisant to, makaronai puikiai paruošti ir labai skanūs.
Paskutinius, neįprastos formos radiatori makaronus ragavome su žaliuoju bazilikų pesto padažu ir krevetėmis. Žalumynų pakako, krevečių radome vos kelias, o gardaus ir kvapnaus padažo ne visiems makaronams užteko.
Po tokių gardžių makaronų jautėmės pasisotinę, tačiau negalėjome neparagauti pistacijų tiramusi, taip tikroviškai žvelgiančio į mus iš meniu. Nepasigailėjome! Kremiškas, sodraus pistacijų skonio, ne per saldus, drėgnas. Alkoholis neužgožė kavos ir atvirkščiai, viskas derėjo tarpusavyje. Indelis ištuštėjo akimirksniu, jei ne suvalgyti makaronai, norėčiau dar vienos porcijos.
Apibendrinus vakarienę Vilniuje įsikūrusiuose „Paslėptuose receptuose”, turiu pripažinti, kad tai puiki vieta (greitai) vakarienei ar pietums, kurioje atrasite skirtingų regionų virtuvių įkvėptų patiekalų, subalansuotų skonių, o dėl šviežių makaronų bei gardžių desertų norėsis sugrįžti.
Sąskaita: kokosų pieno ir kario sriuba su wok daržovėmis 3.2€; meksikietiškos salotos su batatais 5€; raudonoji pasta su vištiena, portobello grybais ir rausvuoju padažu 5.9€; žalioji pasta su krevetėmis ir bazilikų pesto 9.8€; kiaušininiai makaronai su kalakutiena ir raudonuoju kariu 6.4€l pistacijų tiramisu 4€. Viso: 34.3€
Aptarnavimas: 5/5 Padavėjos dėmesio netrūko, buvome aptarnauti greitai ir profesionaliai, atsakyti visi klausimai, o priimant užsakymą, nė užrašinės neprireikė. Smagu, kad išeinant atsisveikino visi padavėjai, net ir tie, kurie mūsų neaptarnavo.
Interjeras: 5/5 Stilingas, minimalistinis, jaučiamas atidumas detalėms, ypač geras – neįkyrus apšvietimas, puiku, kad servetėlės – iš perdirbto popieriaus.
Meniu: 3.5/5 Visi ragauti patiekalai džiugino gardumu, šviežumu, derme. Visgi, ne viename patiekale trūko padažo, drėgmės ir išraiškingumo. Dėl to minusuoju balą su trupučiu.
Bendras įvertinimas: 4/5
