Eidama į naują, netoli Vilniaus centro įsikūrusią piceriją „Geri laikai“, išankstinės nuomonės apie šią vietą neturėjau. Socialiniuose tinkluose pateikta informacija žadėjo modernią aplinką, ganėtinai įvairų meniu, čia pat kepamą naminę duoną ir vėlyvuosius pusryčius, tačiau viso to aš nepalaikiau išskirtinumu. Išsiaiškinti, ar ši vieta gali nustebinti iš tiesų originaliais „prieskoniais“ čia keliavau vieną lietingą šeštadienio popietę.
Užėjusi į restoraną nustebau, jog jis ganėtinai didelis. Daug didesnis, nei galėjau įsivaizduoti. „Gerų laikų“ erdvė tarsi perskirta į dvi dalis - atrodo, kad vienoje jų (kiek tamsesnėje ir spalvingesnėje) smagiau stabtelti gėrimui ir picai, o kitoje (šviesesnėje ir modernesnėje) - ilgesnei ir rimtesnei vakarienei. Žinoma, planuodami ilgėliau patyrinėti šią vietą, prisėdome šiek tiek šviesesnėje restorano dalyje prie lango. Prisėdusi prie stalo akimirksniu ėmiau dairytis - iš kur sklinda šaltis? Netrukus atkreipiau dėmesį į kitame salės gale atidarytą langą ir priėjus padavėjui, apie vėsoką erdvę jį perspėjau. Mūsų pokalbį greičiausiai nugirdusi, prie kompiuterio besidarbuojanti restorano darbuotoja, langą tuoj pat uždarė, tačiau mandagus ir paslaugus padavėjas dar pasiūlė pereiti prie kito staliuko arčiau radiatoriaus. Nedvejodami sutikome.
Nors erdvi „Gerų laikų“ salė nepasižymėjo šiluma, prisėsti čia buvo išties malonu. Interjeras man nepasirodė nuobodus ar panašus į daugumą naujai atsidarančių restoranų, atvirkščiai - „Gerų laikų“ erdvė - spalvinga ir dinamiška. Akimis čia patyriau tikrą spalvų, formų ir tekstūrų spektaklį, kuriame „šoko“ ryškiaspalviai ir ramūs, klasikiniai tonai, skandinaviško tipo mediniai ir vintažiniai baldai, neįprastų formų elementai, įvairiausiais raštais išmargintos grindys bei melsvos lubos. Skirtingų, vienoje erdvėje esančių detalių ir atspalvių nemažai, tačiau jie, kaip reta, puikiai jungėsi tarpusavyje.
„Gerų laikų“ valgiaraštis man patiko savo lankstumu, nors tai - labiau picerija nei restoranas, užsisakyti pagrindinį patiekalą tikrai galima ir picos nevalgantiems.
Aš gardžią itališką picą mėgstu, todėl šio patiekalo neatsisakiau ir nusprendžiau išbandyti derinį su chorizo bei plėšyta jautiena. „Gerų laikų“ meniu dar rasite klasikinę „Margheritą“, „Prosciuto crudo“, vegetarišką, su saliamu ar gurmanišką - su burokėliais ir ožkų sūriu. Tokiam aiškiam, paprastam, bet nenuobodžiam picų sąrašui norėjosi skirti pliusą.
Iš pagrindinių patiekalų susigundžiau paragauti itin minkštos (bent jau to tikėjausi), lėto kepimo jautienos kulninės su žalių žirnelių tyre, demi-glace padažu, mėlynosiomis bulvėmis, orkaitėje keptomis morkomis, pankoliais ir vyšniniais pomidorais. Tikra daržovių fiesta, - pagalvojau.
Padavėjui informavus, jog pagrindiniai patiekalai išties sotūs, ėmėme abejoti dėl užkandžio. Tačiau vis dėlto, neatsisakėme paragauti tą dieną siūlomos moliūgų sriubos.
Pietus nusprendžiau pradėti karštu gėrimu, tad užsisakiau mėtų arbatos. Kartu su ja ant stalo atkeliavo šios picerijos „vizitinė kortelė“ - čia kepama itališka duona „focaccia“ ir rinkinys padažų jai - tyras alyvuogių aliejus ir aštrus padažas su alyvuogių aliejumi. Padavėjui parekomendavus duoną valgyti pamirkius ją į alyvuogių aliejų, taip ir padarėme. Tokio derinio skonis buvo išties puikus, neabejoju, kodėl jis taip vertinamas Italijoje.
Moliūgų sriuba buvo patiekta per keletą minučių ir lėkštėje atrodė nepriekaištingai. Tiršta, ryškiai oranžinė, gardinta (ir tuo pat metu papuošta) kepintomis moliūgų sėklomis bei baltos duonos kubeliais. Maloni buvo ne tik sriubos išvaizda, bet ir jos skonis bei tekstūra. Tiesa, papildomai mums prireikė druskos, tačiau jos stygių vertinu geriau nei perteklių. Valgydama sriubą jaučiau, kaip pamažu sušyla ne tik skrandis, bet ir visas kūnas.
Nors mums ragaujant moliūgų sriubą „Gerų laikų“ salė darėsi vis pilnesnė ir pilnesnė, pagrindinių patiekalų ilgai laukti neteko. Lėkštė, kurioje buvo patiekta jautienos kulninė, atrodė itin didelė ir gausi. Ji buvo pilna skirtingų spalvų, tekstūrų, aromatų. Ėmusi ragauti mėsą supratau, jog ji paruošta labai gerai, tačiau valgydama daržoves, lėtai keptos jautienos skonį greitai pamiršau. Pirmomis natomis „grojo“ intensyvios daržovės: žalieji žirneliai, pankolis, svogūnai. Manau, jog tokio plataus daržovių asortimento minkštai jautienos kulninei buvo per daug. Skirtingi skoniai maišėsi, o ne harmoningai jungėsi tarpusavyje.
Valgiaraštyje perskaičiau, jog savo picoms „Geri laikai“ skiria nemažai dėmesio. Pagal aprašymą - „iš aukščiausios kokybės itališkų miltų, su šviežia mocarela bei čia pat gaminamu naminiu pomidorų padažu“. Po tokio vaizdingo teksto nekantravau paragauti šio, tiesiai į Italiją turinčio nuskraidinti kūrinio.
Pica su chorizo ir jautiena buvo kvapni ir traški, su viršuje išsilydžiusiu tąsiu sūriu. Valgydama ją galėjau aiškiai jausti pikantiškos chorizo ir švelnios jautienos skonį. Gaivos suteikė švieži rukolos lapeliai. Tačiau nepasakyčiau, jog ragautą picą norėtųsi vadinti išskirtine. Tai buvo tiesiog gardi pica. Tokia, kokią gali sutikti daugelyje, kokybiškas itališkas picas gaminančių picerijų.
„Geri laikai“ restorane patiekiamos maisto porcijos man pasirodė išties didelės - įpusėję pietus jau galvojome apie jų pabaigą ir viso lėkštėse esančio maisto suvalgyti nepajėgėme. Seilę varvinome ir į desertų „lentyna“, tačiau po tokių sočių pietų saldžiai degustacijai nebepasiryžome.
Picerija-restoranas „Geri laikai“ buvo įdomi ir maloni šeštadienio patirtis. Gerą toną šiai vietai suteikė mielas ir komunikabilus aptarnaujantis personalas, neįpareigojanti aplinka ir spalvingas valgiaraštis. Skonio derinių, dėl kurių norėčiau čia sugrįžti dar reikėtų paieškoti, tačiau šią vietą giriu už drąsą eksperimentuoti, norą savo lankytojams atiduoti viską, kas geriausia.
Sąskaita: moliūgų sriuba - 4€, jautienos kulninė - 13,5€, pica su chorizo ir plėšyta jautiena - 11€, mėtų arbata - 2,3€, gaivusis gėrimas „Pepsi“ 1,8€.
VISO: 32,6€
Aptarnavimas: 5/5 Draugiškas, šiltas, paslaugus. Mus aptarnavęs vaikinas puikiai pasirūpino mūsų staliuku.
Interjeras: 5/5 Šiuolaikiškas, dinamiškas, spalvingas. Restorano-picerijos „Geri laikai“ interjeras - traukiantis akį. Jame gausu neįprastų sprendimų, ne šabloniškų spalvų ir baldų. Dalykas, kurį norėtųsi patobulinti - aukštesnė patalpos temperatūra.
Meniu: 3/5 Valgiaraštis - netikėtas ir įvairus, maistas - spalvingas, pasižymintis skirtingų ingredientų gausa. Vis dėlto, dažnu atveju mažiau yra daugiau. Norėtųsi labiau išgrynintų, patikrintų skonių, orginalių, tik šiai vietai būdingų derinių.
Bendras vertinimas: 4.3/5
