„Lietuvos gastronomija – be galo stipri. Tikrai galime drąsiai lygiuotis su kitomis pasaulio valstybėmis“, – sako restorano „Riverside Panevėžys“ virtuvės šefas Emilis Skurdenis. Jaunas vyras – pasaulio matęs nemažai. Jam yra tekę dirbti Norvegijos, Dž. Britanijos restoranuose. Visgi, ilgesys tėvynei buvo stipresnis. Tad grįžęs į gimtąjį Panevėžį Emilis džiaugiasi – čia dirba ne tik mėgstamą darbą ir kelia miesto gastronomijos lygį, tačiau ir yra apsuptas šeimos, artimų draugų.
Įkvėpė kulinarinės laidos
„Viskas prasidėjo nuo televizijos“, – mudviejų pokalbio pradžioje užsimena Emilis ir pasakoja, jog būdamas paauglys itin mėgo žiūrėti Jamie Oliver bei Gordon Ramsay kulinarines laidas. Tuo metu prasidėjo ir pirmieji bandymai suktis virtuvėje: „Tai kiaušinienę pusryčiams išsikepdavau, tai kokio pyrago receptą išbandydavau“, – pasakoja vyras ir užsimena, jog turėjo klasioką, kuris taip pat mėgo gaminti. Abu draugai dažnai pašnekėdavo apie receptus, kartu ruošdavo maistą bendruose vakarėliuose, o taip pat svarstė ar verta, baigus mokyklą, stoti mokytis kulinarijos: „Galiausiai, mano klasiokas išvažiavo į Kauną mokytis kulinarijos, o aš pagalvojau, kad geriau mokysiuosi praktikuodamasis ir įsidarbinau Panevėžyje esančiame restorane „Romantika“. Padirbau kelis mėnesius, pasidariau pradžią, o tada išvažiavau į užsienį“, – prisimena Emilis ir pasakoja, jog pirmieji darbai virtuvėje buvo gana paprasti: nuskusti bulves, morkas, sverti ingredientus. Visgi, jau tada vaikinas suprato, jog darbas restorano virtuvėje jam patinka.
Darbas Norvegijoje buvo: „Kaip diena ir naktis“
„Po trijų mėnesių starto Panevėžyje, išvažiavau į Norvegiją. Susiradau tokį restoraną, kuriame labai norėjau įsidarbini, bet jie manęs iš karto nepriėmė – turėjau per mažai patirties. Visgi, po kokio trečio ar ketvirto karto mane priėmė, matyt, įgriso, kad kasdien pasirodau ir vis prašau darbo“, – juokiasi Emilis. Paklaustas ar šiame restorane jautė didelį skirtumą, palyginus su ankstesniu darbu Panevėžyje, vyras šypteli: „Kaip diena ir naktis. Panevėžyje virtuvėje dirbdavo gal trys žmonės. Pati virtuvė buvo gerokai mažesnė, meniu trumpesnis, o ir pats restoranas „Romantika“ buvo mažesnis – daug vietos ten nėra. Restoranas, kuriame įsidarbinau nuvažiavęs į Norvegiją, buvo Osle. Sostinė, pats centras, pagrindinė gatvė. Restoranas per du aukštus su terasa, virtuvė irgi per du aukštus. Skyrėsi viskas: ir žmonių masė, ir virtuvės dydis“, – apie patirtį Norvegijos restorane pasakoja Emilis ir priduria, jog kolektyvas buvo itin mandagus – kolegos norvegai dėl jo netgi kalbėdavo angliškai, kad vaikinas nesijaustų nejaukiai.
Padirbėjęs Norvegijoje Emilis nusprendė savo jėgas išbandyti Didžioje Britanijoje, paskui vėl grįžo į Norvegiją, tame tarpe spėjo padirbėti ir Kaune įsikūrusiame restorane „Monte Pacis“ drauge su šefu Roku Vasiliausku. Kaip pats pasakoja, pasisėmė labai daug patirties. Suvokė, jog jo maisto gaminimo filosofija – suteikti žmogui geras emocijas: „Kad žmogus paragautų mano gaminto maisto ir jo diena pragiedrėtų, jis nusišypsotų“.
Grįžo į gimtinę
Būdamas užsienyje Emilis visada jautė ilgesį gimtajam Panevėžiui, todėl po truputį žiūrinėjo ar neatsirado kokių nors įdomių darbo skelbimų. Vieną dieną sėkmė nusišypsojo – restoranas „Riverside“ ieškojo virtuvės šefo. Taip Emilis sugrįžo į Lietuvą: „Tuo metu vyriausias restorano šefas buvo Arnas Ševiakovas, o aš atėjau kaip jo dešinioji ranka“, – pasakoja mano pašnekovas. Po kelių mėnesių Arnas išėjo iš darbo ir Emilis tapo vyriausiuoju restoranu šefu: „Didelio strioko nebuvo – panašiose pozicijose jau buvau dirbęs. Skirtumas gal tas, kad dabar gaminu mažiau. Daug laiko suryja skambinimas tiekėjams, grafikų dėliojimas. Kartais norėtųsi tiesiog užsidaryti virtuvėje ir visą dieną gaminti, bet negaliu“, – šypteli jis.
Paklaustas, kaip gimsta idėjos restorano meniu sudarymui, virtuvės šefas užsimena, jog stengiasi įtraukti sezoniškus, lietuviškus produktus. Juokiasi, jog kartais netgi peržiūri senus močiučių receptus ir stengiasi juos pritaikyti šiuolaikiniam žmonių skoniui: „Tuo pačiu, kadangi turiu nemažai praktikos darbuojantis prancūziškos virtuvės restoranuose, šios virtuvės įtaka jaučiasi ir dabartiniame meniu“, – teigia jis.
Po truputį pratina žmones prie naujovių
Emilis pastebi, jog panevėžiečiai – gana konservatyvūs valgytojai: „Kol kas jiems dar sunku parodyti kažką naujo, duoti kažką naujo paragauti. Žmonės atsargiau žiūri į naujienas, nei, pavyzdžiui, Vilniuje. Bet mes su komanda dirbame, pratiname, bandome restorano svečiams parodyti maisto kultūrą, tam, jog „neužsistovėtume“ vien su šaltibarščiais vasarą“, – šypteli mano pašnekovas ir užsimena, jog apskritai, Lietuvos gastronomijos pasaulis jam atrodo aukšto lygio. Ypatingai sostinėje – čia yra išties daug puikių restoranų.
Vyras pasakoja, jog pats dažnai restoranuose nesilanko – neturi laiko. Tačiau norėdamas neatsilikti nuo naujausių tendencijų bei paragauti kolegų, virtuvės šefų, kūrinių, stengiasi kituose restoranuose apsilankyti bent kartą ar du per mėnesį.
Virtuvės šefas neslepia – kol kas visi jo darbiniai planai susiję su Panevėžiu ir „Riverside“ restoranu. Žinoma, vėliau, ateityje, jis norėtų atidaryti kažką savo: „Bet apie savo restoraną kol kas negalvoju. Reikėtų labai didelių investicijų“, – juokiasi. „Nors turėti, pavyzdžiui, savo kepyklėlę būtų visai smagu“, – pokalbį reziumuoja Emilis.
Autorė: Rut Javič
