„Kai buvau jaunesnis, buvau žymiai didesnis svajoklis nei dabar“ – interviu pradžioje pripažįsta mano pašnekovas, virtuvės šefas bei restoranų Kaune savininkas Augustinas Bakutis. Reikia pripažinti, jog tiek svajonių, tiek drąsos jas įgyvendinti Augustinui tikrai netrūko: darbas pas pasaulinio lygio virtuvės šefą Gordoną Ramzį, kelionė motoroleriu po pasaulį, pažintis su skirtingomis kultūromis ir įgautų žinių pritaikymas Kaune, atidarant bei puoselėjant savo restoranus. Kaip matote, įdomių temų, kurias galime aptarti su Augustinu, tikrai netrūksta. Tad visa tai ir bandome užčiuopti šiame interviu.
Išsipildžiusi svajonė – padirbėti Gordono Ramzio virtuvėje
Vienas iš įprastų klausimų, kurį dažnai užduodu savo pašnekovams – kada užgimė meilė maistui, kulinarijai? Augustinas šypteli – pirmieji bandymai suktis virtuvėje ir kepti pyragus buvo dar ankstyvoje vaikystėje, vos trejų: „Meilę maistui perėmiau iš mamos ir močiutės. Jos labai skaniai gamindavo, tam skirdavo daug meilės. Nors jų specialybės nebuvo susijusios su maistu, tačiau virtuvėje jos praleisdavo labai daug laiko <...>. O kalbant apie gaminimą... Labai ironiška, bet, atsimenu, kai buvau trijų metų amžiaus, iškepiau pirmąjį savo pyragą, o jo pavadinimas buvo „Putinas“. Pyragas buvo labai baisus, nevalgomas. Bet bandymas buvo visai gražus“ – prisiminimais dalinasi Augustinas.
Vėliau, paauglystėje, vaikinas labai susižavėjo per televiziją pamatytu virtuvės šefu Gordonu Ramziu: „Tuo metu buvau didelis svajotojas, atrodė, kad viską įmanoma padaryti. Gordonas Ramzis, kurį matydavau per televiziją, buvo man kaip etalonas to, ką norėčiau dirbti ateityje. Tada ir užgimė noras pabandyti pas jį įsidarbinti“ – prisimena Augustinas. Jis pasakoja, jog tuomet ėmė regzti planą, kaip galėtų savo troškimą įgyvendinti. Iš šono gali atrodyti, jog tokios svajonės – sunkiai pasiekiamos. Tačiau Augustinas nepasidavė: ieškojo būdų, kaip susisiekti su Ramziu – domėjosi, kur jis dirba, kokiu metu jį galima sutikti. Galiausiai, atrado lietuvį, vadovaujantį vienam iš garsiojo šefų restoranų. Viskas rutuliojosi lyg įsigijus sėkmingą loterijos bilietą – žingsnis po žingsnio ir Augustinas jau darbavosi Ramzio restorane. Tiesa, pradžioje kaip indų plovėjas. Tačiau neilgai trukus – jau ir virtuvėje. Paklaustas, ar ironiškais pasisakymais ir ūmiu charakteriu garsėjantis šefas – televizijos kuriamas personažas, ar visgi toks jo būdas ir realybėje, Augustinas atsako nedvejodamas: „Personažas. Realybėje jis labai šiltas žmogus. Bet, pridėsiu, jog jis – maksimalistas, labai aistringas tam, ką daro. Kai jis mato, jog žmonės neįdeda pakankamai meilės į darbą, savo piktą veidą gali ir parodyti. Bet manau, kad tame nėra nieko blogo. Aš pats, kad ir retai, irgi būnu toks vadovas. Bet tik tada, kai matau, jog žmogui visiškai vienodai ką jis veikia“, – teigia mano pašnekovas.
Indiška virtuvė paliko ne patį maloniausią įspūdį
Patirties, darbuojantis pas Gordoną Ramzį, Augustinas įgijo tikrai nemažai. Vis dėlto, vaikinui vis dar trūko nuotykių, noro pamatyti skirtingas šalis, jų spalvas. Todėl, drauge su bendražygiu, nusprendė pakeliauti po pasaulį. Ir ne bet kaip, o motoroleriais. Tūkstančiai kilometrų, skirtingos kultūros, galybė istorijų. Vis dėlto, šis straipsnis skirtas rubrikai „Pokalbiai apie maistą“. Dėl šios priežasties stengiuosi nepamesti gastronomijos naratyvo ir domiuosi – kokios šalies virtuvė Augustiną, kelionių metu, sužavėjo labiausiai. O kuri, atvirkščiai, pasirodė ne jo skonio: „Turbūt skaudžiausia virtuvė, visomis prasmėmis, buvo indiška. Tai ypatingai aštri virtuvė – visiškai nebuvau pratęs prie tokių skonių. Po kokių dviejų ar trijų mėnesių buvimo Indijoje atradau „KFC“. Tai buvo vienintelis maistas, kuris nėra indiškas. Nes šioje šalyje net „Mcdonald‘s“ meniu – gausus indiškų skonių. Pavyzdžiui, čia mes turime pyragėlį su obuoliais. O jie turi tokį patį, tik su indiška vištiena. Viskas labai labai indiška. Todėl gyventi ten man buvo sunku – nelabai prisitaikiau“ – apie savo blogąjį patirtį pasakoja Augustinas. Visgi, tuoj pat papildo, jog nepaisant nepatikusio indiško maisto, Indija kaip šalis vaikinui paliko labai gerą įspūdį: „Šalį ir jos žmones aš visiškai įsimylėjau“. Tuo tarpu Tailando bei Vietnamo virtuvės, jį, priešingai nei indiška, labai sužavėjusios: „Taip pat galėčiau išskirti Irano maistą. Man patiko prieskoniai, kaip serviruojama, valgymo būdas. Apskritai, musulmonų valgymo papročiai man yra labai gražūs“.
Paklaustas, ar yra drąsus valgytojas ir kelionių metu noriai išbandė skirtingus patiekalus, Augustinas neslepia: „Ragauti teko visko. Nuo vorų, iki lervų, gyvačių, krokodilų. Bet daugelį jų jau buvau bandęs Europoje, tai nėra, kad labai nustebino. Aišku, valgant lervą emocijos nebuvo itin pozityvios. Labiau, noras pabandyti“, – sako mano pašnekovas ir priduria: „Iš egzotiškų patiekalų labiausiai patiko krokodilas su ananasu. Skamba gal ir baisiai, bet taip tikrai nėra“.
Naujo restorano koncepciją įkvėpė Pietų Amerikos gentys
Apkeliavęs daug skirtingų pasaulio šalių Augustinas grįžo į gimtąjį Kauną. Ir čia nusprendė atidaryti savo restoranus. Šiuo metu jų yra du: japoniško maisto mėgėjų pamėgtas „Hattori sushi“ bei serialo „Breaking Bad“ tematikos inspiruotas gastrobaras „Baking Mad“. Tiesa, jau kovo mėnesį Augustinas planuoja atidaryti ir dar vieną restoraną „Šventas dūmas“: „Jo idėja bus paremta Pietų Amerika ir gentimis. Pavadinimas susijęs su aukojimu – laužų kūrenimu. Mes turėsime rūkyklas, todėl meniu bus daug rūkytų patiekalų. O taip pat – piri piri vištiena“ – naująjį restoraną pristato Augustinas. Pagoniški motyvai, genčių simbolika interjere, ritualinės kaukės, molinės sienos, deginto medžio stalai – „Šventas dūmas“ kauniečius džiugins jau kovo pabaigoje.
„Aš niekada nedarau verslo mąstydamas tik apie pinigus. Man svarbiausia – gera idėja. Saugi aplinka tiek darbuotojams, tiek klientams“ – teigia Augustinas. Idėjos svarbą jis akcentuoja ir paklaustas, kas sudėtingiausia dirbant maitinimo sektoriuje, bandant įsitvirtinti ir sukurti savo klientų ratą: „Sudėtingiausia – sukurti tokią restorano idėją, kuri būtų gera, atlaikytų išbandymus <...>. Jeigu idėja stipri, tai tiek dokumentacija, tiek patalpų nuoma, darbuotojų paieška, nėra sunkioji dalis. Mat tokiu atveju visada bus norinčių dirbti žmonių – jie ateis todėl, kad patinka mintis. Taip pat bus ir su restorano lankytojais“ – pokalbį reziumuoja Augustinas.
Autorė: Rut Javič
