„Maisto gamyba, tinklaraštis – tai tik viena iš mano savirealizacijos formų“ – neslepia mano pašnekovė, tinklaraščio „Lengva virtuvė“ autorė Lina Špokė. Ir išties, žvelgdama į moters socialinių tinklų įrašus, susidarau įspūdį, jog ji – daug pomėgių ir užsiėmimų turintis žmogus. Žinoma, viename straipsnyje visas moters aistras aptarti – gana sudėtinga. Tad didžiausią dėmesį skiriame pagrindinei temai – maisto gamybai ir tinklaraščiui. Vis dėlto, pakalbame ir apie saviugdą, savęs pažinimą, mat Lina – saviugdos bei neurografikos specialistė. Susidomėjote? Kviečiu skaityti ir susipažinti su mano pašnekove.
Lina, savo tinklaraštyje „Lengva virtuvė“ rašote: „Gaminu skaniai, lengvai ir kai netingiu pasidalinu savo išbandytais receptais“. Ar maisto gaminimas teikė malonumą visada – nuo pat mažumės? Ar visgi, šia veikla susidomėjote jau suaugusi?
Nuo mažumės ką nors gamindavau – aš užaugau šeimoje, kur mama leido eksperimentuoti virtuvėje, o ir aš pati rodžiau iniciatyvą. Tuo metu tai buvo smalsumas, noras išmokti, suprasti kaip iš atskirų produktų gali gautis patiekalas. Gaminti manęs nemokė, išmokau stebėdama kaip gamina mama, močiutė. Atkartodavau. Dabar gaminimas – dalis malonumo. Tai ir atsipalaidavimo būdas ir kūryba. Man labai patinka įsijungti muziką virtuvėje ir lėtai, su pasimėgavimu pjaustyti, maišyti, kepti, virti, užuosti.
Susidariau įspūdį, jog tai, ką dedate į burną – jums svarbu. Papasakokite, kokią mitybą propaguojate?
Tai ką dedu į burną man svarbu, nes nuo to tiesiogiai priklauso kaip jaučiuosi. Aš laikausi mitybos režimo, valgau panašiu metu, išlaikau intarpus tarp valgymo, niekuomet neužkandžiauju. Gaminu namie, pusfabrikačiai yra itin retas svečias namuose. Man patinka, kai žinau, iš ko patiekalas pagamintas, kokie ingredientai, o be to – naminis maistas ir skaniau. Orientuojuosi į sezoniškumą ir žiemą braškių neperku (šypteli).
O valgau aš viską, išskyrus skystus kiaušinius. Manęs neįmanoma suvilioti Benedikto kiaušiniais ar sumuštiniais, kur viršuje įsitaiso kiaušinis ir jį prapjaunat išbėga skystis. Tai vienintelis maisto produktas, kurio kategoriškai nevalgau. Man neskanu. Visą kitą valgau ir renkuosi geriau saiką, nei atsisakymą kokių nors produktų. Uždraustas vaisius saldus. Aš mokiausi mitybos, moku „skaityti“ produktų etiketes, tad laviruoti pasirinkimuose su nauda sau – man gana paprasta.
Ar esate iš tų žmonių, kurie laikosi recepto, ar visgi, eksperimentuojate, pridedate dalelę savęs?
Labai priklauso nuo to, ką gaminu. Kada tai įprastinė vakarienė, man žinomi patiekalai – gaminu „iš akies“ ir šaldytuvo turinio. Tai priežastis, kodėl daug receptų nepamato dienos šviesos. Vis tik receptas „iš akies“ nėra visiems suprantamas. Aš atidarau spintelę, atidarau šaldytuvą, pažiūriu kokie produktai yra ir mano galvoje iškart susidėlioja, ką galima iš jų pagaminti. Drąsiai eksperimentuoju.
Bet yra dalis receptų, ypač desertai, kur visuomet produktus griežtai sveriu, neeksperimentuoju su strategija „iš akies“ ir kitiems nesiūlau to daryti. Kai rašomi kiekiai gramais, jie ne šiaip sau rašomi – kiekiai svarbu. Todėl svarstyklės virtuvėje yra būtinos. Kaip aš sakau, tai kitas laiptelis, kada pradedi kepti tiksliai pagal gramus, o ne maždaug (šypsosi).
O kaip gimė idėja kurti maisto blogą? Ką jums, kaip žmogui, ši veikla duoda?
Idėja buvo labai tikslinga – aš norėjau laimėti asmeninį sezoninį mitybos planą, tai priežastis, kodėl susikūriau maisto profilį. Konkursui reikėjo instagram paskyros ir mėnesį ar du, kelti maisto nuotraukas. Be šito konkurso vargu ar būtų atsiradusi mano paskyra. Mitybos planą aš laimėjau, o veiklos nenutraukiau. Supratau, kad tai pirmiausia – patogu. Virtuali mano pačios receptų knyga. Pajaučiau, kad tai skatina įvairovę mityboje – norisi išbandyti ką nors naujo, be to tai fantastiškai lavina kūrybiškumą, per tai išmokstu daug naujų dalykų, išbandau pačio instagram įvairias funkcijas. Taip pat lavinu pastabumą detalėms. Atsirado sąvoka „gražiai atrodys nuotraukoje“. Tik pati pradėjusi kurti instagrame, supratau, kad tai yra visapusiškas, kūrybinis darbas, kuris išties reikalauja daug laiko, dėmesio, žinių, tobulėjimo. Man tai puiki viena iš saviraiškos formų.
Kaip nusprendžiate, kokiais receptais dalintis: planuojate iš anksto ar viskas įvyksta spontaniškai?
Aš dalinuosi spontaniškai. Esu bandžiusi planuotis, tačiau man toks būdas neprilipo. Nors planuoti moku ir tą darau gerai, bet mano pajautimu – atsiranda „sausumas“, nebėra kūrybinės natūralios tėkmės, jausmo, stimulo. Man patinka padaryti iškart, kuomet pajuntu stimulą, o ne pagal planą, kad įkelsiu įrašą antradienį ir ketvirtadienį.
Ar atsimenate lūžį, kai sekėjų skaičius, socialiniuose tinkluose, ėmė sparčiai didėti? Kaip manote, kuo žmonėms jūsų tinklaraštis patrauklus?
Lengva virtuvė nuo vasario pradėjo skaičiuoti penktus metus, sekėjų skaičius didėjo organiškai. Man smagu, kad jis vis didėja ir toliau. Kodėl žmonėms patinka? Geras klausimas, tik atsakymo aš jį nežinau (šypsosi). Tikriausiai, kiekvienas randa tai, ko ieško.
Negaliu nepastebėti, jog esate ne tik maisto tinklaraštininkė, tačiau ir saviugdos mokytoja, lektorė. Kokie žmonės į jus kreipiasi? Kokias problemas jiems padedate spręsti?
Daugiausiai dirbu su moteriška auditorija. Moterys labiau linkusios domėtis apie savęs pažinimą, ieško atsipalaidavimo, nusiraminimo būdų, siekia savirealizacijos, nori atrasti ir suprasti savo stipriąsias puses, ieško būdų kaip siekti savo tikslų, išsivaduoti iš baimių, išmokti pasitikėti savimi, išdrįsti veikti. Moterys jautrios, joms svarbu kurti kokybiškus santykius savo aplinkoje, joms reikia palaikymo, įkvėpimo, paskatinimo.
Esu ir neurografikos specialistė (tai psichologinis transformacinis metodas per neurografinį piešimą) – pastebiu, kad daliai moterų jis labai patinka kaip atsipalaidavimo forma, kaip būdas pažinti save ir tiesiog ką nors sukurti. Mūsų moterys labai kūrybiškos, jos jaučia poreikį saviraiškai. Džiaugiuosi, kad savo veikloje sutinku tiek daug nuostabių moterų.
Maisto gamyba ir tinklaraštis – jūsų savirealizacijos forma. O ką galite patarti žmonėms, kurie tokios veiklos dar neatrado?
Aš turiu ir daugiau savirealizacijos formų. Maisto gamyba ir tinklaraštis tik viena iš jų. Aš kuriu mokymų programas ir juos vedu, mėgstu piešti, man labai patinka skaityti ir aš turiu susikūrusi Telegram kanalą, kur įrašau trumpus skaitinius. Kartais pasakas, kartais kokį nors apsakymą prie kavos.
Visiems, kas dar neatradę savo veiklos, aš labai linkiu atrasti. Bandyti tai, kas traukia. Dalykai atrandami tik darymo būdu. Pajautėte stimulą, kad įdomu, norėtumėte išbandyti – bandykite.
Gyvename išties sudėtingu laikotarpiu: pirmiausia – pandemija, dabar karas Ukrainoje. Daugelio žmonių psichologinė būsena tikrai ne pati geriausia. Ką daryti? Kaip neužsisukti nuolatiniame naujienų sraute, vis mažiau dėmesio skiriant sau?
Kaip tik prieš savaitę šia tema buvo mano pranešimas ASG arenoje. Atsakymas, kaip neužsisukti, yra vienintelis – veikti sąmoningai. Tas žmogus, kuris gali ir turi mumis pasirūpinti esame mes patys ir jeigu to nedarysime, niekas už mus ir nepadarys. Dėmesys ir rūpestis sau turi būti kasdieniniai. Įsivaizduokite, kad turite taupyklę į kurią kasdien galite įdėti monetą, jeigu skyrėte sau naudingo laiko – savo emocinei ir fizinei sveikatai. Atsitikus sunkesniam periodui, jeigu taupyklėje yra monetų, jūs turite ką pasiimti, jeigu ji tuščia – tai ir paimti nėra ką. Mokytis skirti laiko sau, streso metu, yra gerokai sunkiau, nei kad naudotis sukauptais dividendais.
Bet kurioje situacijoje mes turime tik patys save – kiek į save investuosime (į savo savijautą, savo žinias, savo gebėjimus), tiek ir turėsime.
Skaičiau jūsų instagram įrašą apie vidinį drakoną, kuris slypi kiekviename iš mūsų. Sekėjų klausėte: kokios spalvos jūsų vidinis drakonas? To paties noriu paklausti ir jūsų.
Maniškis keičia spalvas (šypteli). Tuokart nupiešiau du – vieną raudoną, kitą žaliai violetinį.
Pokalbį pradėjome apie maistą, tad siūlau šia tema ir baigti: koks patiekalas, šiuo laikotarpiu, yra jūsų favoritas?
Pastarosiomis dienomis bene kasdien valgau žuvį (šypsosi).
Ačiū už pokalbį.
Ačiū, kad pakalbinote!
Autorė: Rut Javič
