Prisiminkite visus tuos atvejus, kai skaitydami knygą, kilote nuo patogios sofos ir sukote šaldytuvo link. Mat tekste taip gundančiai buvo aprašytas vištienos kepsnys ar vyšnaite papuoštas tortas... Buvo juk taip. Šį kartą meniu.lt kalbina Vokietijoje įsikūrusią rašytoją, romanų „Ruduo Berlyne“, „Berlyno romanas“, „Objektyve meilė“, „Neišryškinta juostelė“ autorę Liną Neverbickienę – Liną Ever.
Literatūriniai meniu
Skaitydami romanus, poeziją ar net dramos kūrinius galime keliauti laiku, skrosti vandenynus, apsilankyti rūmuose ar kažkieno virtuvėje. Rašytoja Lina Ever turi savitą taktiką, pagal kurią parenka, ką „valgys“jos romanų veikėjai: „Kadangi mano knygų veikėjai yra ne vien lietuviai, maistu dažnai noriu pabrėžti jų tautybę ir atskleisti kai kuriuos nacionalinius jų charakterio bruožus. Pavyzdžiui, naujausiame mano romane „Neišryškinta juostelė“ herojė kelis kartus vyksta į Kretą, todėl turėjau parinkti kretietiškų patiekalų, o kai svečias atvažiuoja į Vilnių, „vedžiau“ jį į lietuviškų patiekalų restoraną. Romane „Ruduo Berlyne“ herojė užkandžiauja vokiškais patiekalais ir išbando tarptautinę virtuvę, taip paplitusią Berlyne. Manau, kad maistas ir jo gaminimo ar pateikimo įpročiai padeda pristatyti šalį ir nemažai atskleidžia apie pačius herojus. Kartais pabandau herojų akimis pažiūrėti ir į lietuvišką virtuvę.“
Barbės sriuba ir greiti cepelinai Berlyne
Rašytoja jau ne vienerius metus gyvena Berlyne, todėl ir jos virtuvėje jaučiami vokiškieji akcentai. „Turiu pasakyti, kad vokiška virtuvė ne taip smarkiai skiriasi nuo lietuviškosios, tos pačios bulvės juk pas mus atkeliavo iš Vokietijos, kaip ir kai kurie jų patiekalai. Man patinka troškinti kopūstai, mėsos suktinukai, tirštos trintos sriubos, bulvių salotos, vasarą mėgstame pasikepti dešrelių. Vaikas, kaip tikras vokietis, bulvinius blynus valgo su trintais obuoliais, o ne su grietine. Nors Suvalkijoje netoli Vokietijos sienos užaugęs mano tėtis taip pat valgydavo bulvinius blynus su obuolių koše. Tik vakarienę dažniausiai gaminu karštą, o vokiečiai dažniausiai valgo sumuštinius ar salotas, užgerdami viską alumi. Pas juos tai užkoduota net žodyje Vakarienė – Abendbrot, kas reiškia vakaro duona.
Cepelinus darau supaprastintus, nusipirkusi virtų bulvių tešlos. Vokiečiai iš tos tešlos gamina kukulius be jokio įdaro, o aš pritaikiau ją cepelinams. Ir greita, ir šeima labai mėgsta. Nors nei viena šeimininkė Lietuvoje tokio mano patiekalo tikrais cepelinais nepavadintų. Vokiškos bulvės ne itin pritaikytos blynams kepti, tad dažniau nusiperku jų šaldytų. Kartais, norėdama nustebinti draugus, padarau šaltibarščių, dėl intensyvios rožinės spalvos draugai juos vadina Barbės sriuba. Šiaip, kaip ir dauguma gyvenančių svetur, visada iš Lietuvos vežuosi juodos duonos ir glazūruotų sūrelių. Išsikepti duonos su česnaku tampa didele prabanga, tai darom tik tada, kai draugai atveža jos sočiai“, - meniu.lt pasakojo rašytoja.
Geri produktai ir Ispanijos skoniai
Kad ir kokie skanūs būtų namuose gaminti cepelinai ar šaltibarščiai, kitos virtuvės taip pat žadina apetitą. Lina Ever mėgsta viduržiemio jūros virtuves, o midijas galėtų gaminti kas antrą dieną. „Šiemet atostogavome kempinge prie Gardos ežero Italijoje, tai gamindavau jas su vietiniu vynu tiesiog ant mažos viryklės prie pat palapinės. Ir greita, ir skanu. Kitomis dienomis atsinešdavome picas iš vietinio kepėjo. Labai mėgstu paprastą maistą, pagamintą iš kokybiškų patiekalų. Graikijoj alpstu nuo pomidorų su feta, Italijoje geras pomidoras su gera mocarela apipilta geru alyvuogių aliejumi ir tikru balzamiko padažu man skaniau už visus įmantrius patiekalus. O pagaminti tokią, turint gerus produktus, yra vienas juokas. Kai keliavome po Prancūziją, skaniausi pietūs būdavo šviežia bagetė, prikimšta gero kamambero sūrio. Vyresnysis mūsų sūnus gyvena Barselonoje, tai per trumpas viešnages net nepavyksta išragauti visų tapas – net neįsivaizduoju, kad kažkam galėtų nepatikti ispanų virtuvė“, - sakė ji.
Linos Ever šeima daugiausiai keliauja po Europą, o šiame žemyne jie net nebando ieškoti jokių egzotiškų dalykų. „Neįprasčiausias patiekalas praeitais metais turbūt buvo aliejuje skrudinti žiogai, kuriais vaišino draugas Berlyne per savo gimtadienį. Čia dabar populiarėja šis užkandis, pagamintas iš vietinių vokiškų žiogų“, - prisiminė L.Ever.
Receptai užrašinėje ir tautų dienos virtuvėje
Ar ir į rašytojos virtuvę atšuoliuos žiogai – dar nežinia. Tačiau mėgstanti improvizuoti moteris recepte labiausiai vertina paprastumą ir trumpą gaminimo laiką. „Visada turėjau šeimą, reikėjo pamaitinti vaikus, tad gaminti įmantrius patiekalus tiesiog neturėjau kada. Geriau sumokėsiu daugiau už šviežius gerus produktus, bet gaminsiu iš jų kuo trumpiau ir kuo paprasčiau. Jei paragauju pas draugę ar restorane kokį paprastą originalų patiekalą, užsirašau receptą į visada su savim nešiojamą užrašų knygelę. Kaip ir visi, mėgstu parsivežti receptų iš kelionių. Pas mus namie, kaip turbūt ir pas daugelį, kurį laiką grįžus iš kitos šalies būna italų, prancūzų ar ispanų dienos“, - meniu.lt pasakojo rašytoja.
Jau ne kartą užsiminusi, kad tiesiog mėgaujasi šviežiais, geros kokybės produktais, L.Ever pasakojo labiausiai mėgstanti salotas, kai yra pilna šviežių produktų ir gali išsirinkti norimą pomidorų rūšį iš dešimties: „Galėčiau būti ir vegetare, jei gyvenčiau ten, kur daugybė salotoms tinkamų produktų. Berlyne daug ekologiškų parduotuvių ir turgelių, bet ten daržovės ir vaisiai brangūs, tad dažniausiai jų važiuoju pirkti pas turkus – jie vežasi šviežius tiesiai iš Turkijos. Pas juos net žiemą būna penkių rūšių paprikų ir trijų rūšių cukinijų, jau nekalbant apie lapines salotas.“
Savaitgalio ritualai ir ko galime rasti jaunatviškame Berlyne
Kiekviena šeima turi savus ritualus. Štai rašytojos šeima vieną savaitgalio dieną yra palepinama namie gamintais patiekalais, o kitą dieną leidžia jai pailsėti – tada visi išsiruošia valgyti į miestą. „Berlyne labai daug smagių nebrangių užeigų su įvairiausių tautų virtuvėmis. Labai mėgstame vietnamietišką, indišką maistą, kartais einame pas japonus, o kartais pas ispanus, nes jie turi didžiulę smėliu išpiltą vaikų žaidimo aikštelę kieme. Taip taip, kadangi auginame septynmetį, tai dažnai renkamės tas vietas, kur vaikai turi ką veikti ir leidžia mums ramiai pasėdėti. Be to, Berlyne yra labai daug gero gatvės maisto. Jei koks renginys mieste, jei vaikštinėjam blusturgyje ar važiuojam į parką, visur bus įvairaus gatvės maisto. Čia dažnai organizuojami gatvės maisto festivaliai. Tikros turkų kebabinės čia tikra to žodžio prasme yra ant kiekvieno kampo, bet pastaruoju metu dažniau renkamės falafelius turkiškoje duonoje.
Berlyne yra įprasta eiti kartu su draugais pavalgyti. Kai draugas sako, gal pavakarieniaujam šeštadienį, jis jokiu būdu nekviečia pas save į namus. Lietuvoje būtų įprastas atsakymas – pas tave ar pas mane, o čia sakai – į kurį restoraną eisime, nes jų gausybė pačiam įvairiausiam skoniui. Berlyne yra daug gražių parkų, visuose juose galima gultis ant žolės, valgyti ir gerti vyną (ne visuose tik galima grilinti), tad dažnai vasarą su draugais rengiame piknikus. Net ir gimtadienius čia įprasta švęsti rengiant pikniką parke“, - berlynietiško gyvenimo akcentus dėliojo L. Ever. Rašytoja ne tik laukia užsukančių mūzų, bet ir dirba gide - vedžiodama turistus po Berlyną, ji visada pataria ko reikia paragauti, ką pamatyti ir net ko vengti.
Rašytoja ne pirmoji meniu.lt kalbintų žmonių pastebėjusi, kad Lietuvoje trūksta gatvės maisto įvairovės: „Kad žmonės negalvotų, kad gatvės maistas yra tik dešros ir bulvytės, apdžiuvęs picos gabalėlis ar padažais varvantys kebabai. Iš vagonėlių galima pardavinėti ir įdomesnius, kokybiškus, net iš ekologiškų patiekalų pagamintus užkandžius. Tačiau, aišku, turėtų būti ir draugiška kaina, neviršijanti penkių eurų. Ir suolelis šalia, kur tą patiekalą suvalgyti.“
O gyvendama Berlyne rašytoja turbūt labiausiai pasiilgsta sodybos krosnyje kepto kugelio – galima sakyti, kad tai vieta, kuri nebeveikia: „Kai ten atvažiuojame vasarą, nebeprikūrename tiek krosnies, kiek reiktų skaniam kugeliui.“
Dar šis tas apie maistą Berlyne...
„Pamirškite dešras, jų ragauti važiuokit į Bavariją. Nors Berlyno tradicinis užkandis yra currywurst (dešrelės su kariu), man labiau berlynietiškas yra Doner kebab turkų užeigose. Už tris eurus galite sukirsti didžiulį kebabą, kuris nieko bendro neturi su Lietuvoje pardavinėjamais bendravardžiais nei skoniu, nei porcijos dydžiu. Berlynas ir yra kebabų tėvynė. Kai septintajame dešimtmetyje vokiečiai pasikvietė gastarbeiterius iš Turkijos, jiems reikėjo greitos užkandos ir vienas verslus turkas sugalvojo nuo iešmo nupjaustytą mėsą, daržoves ir padažus dėti į pakepintos turkiškos duonos ketvirtį. Kreuzbergo rajone tebeveikia šis restoranas, beje, siūlantis ir daugiau turkiškos virtuvės skanėstų. Iš viso Berlyne registruota 16000 kebabų pardavimo vietų. Vegetarams į bulką dedami falafeliai ir užtepama aštresnio padažo.
Tiek daug skirtingas šalis atstovaujančių virtuvių, kiek jų yra Berlyne, nerasite jokiame vokiškame mieste. Populiarios čia azijiečių virtuvės – vietnamiečių, tailandiečių, indų, japonų, nemažai yra Asia fusion restoranų. Juose pavalgysite skaniai ir nebrangiai. Kam arčiau prie širdies Europos virtuvė, neteks ilgai ieškoti italų, graikų ar ispanų užeigų. Kai kuriuose rajonuose jų ko gero daugiau, nei vietinių vokiškų restoranų.
Pagrindinė taisyklė, ieškantiems smagios vietos vakarienei – nerkite lauk iš turistinio Berlyno centro. Nesisėskite vakarieniauti nei Unten den Linden, nei Frydrichstrasėje, nei Kurfiurstendame, nei Potsdamo aikštėje. Kreuzbergas, Mitė ir Prenclauerbergas – tai rajonai, kuriuose daugybė įvairių nebrangių, bet jaukių restoranų su skaniu maistu. Paklauskite savo viešbučio darbuotojų rekomendacijų – jie tikrai žino visas geras vietas netoliese.“
Iš Berlyno linkėjimus ir receptą meniu.lt skaitytojams siunčianti Lina Ever apie jį štai ką sako:
„Norėčiau pasidalinti mėgstamų vokiškų bulvių salotų receptu, kurį sužinojau iš draugo mamos vokietės ir kurį dažnai ruošiu, laukdama svečių. Tai tokia vokiška balta mišrainė, pateikiama dažniausiai su virtomis vienos dešrelėmis arba su kotletais.“
Kilogramas virtų bulvių su lupenomis
pundelis ridikėlių
dviejų trijų svogūnų laiškai
4-5 vidutinio dydžio marinuoti agurkėliai
du šaukštai majonezo, du šaukštai jogurto, druskos ir pipirų pagal skonį
Bulves nulupti, viską supjaustyti, bet ne taip smulkiai kaip baltai mišrainei. Nedidelius ridikėlius ir agurkus pjaustom griežinėliais, jei didesni – perpjaunam per pusę. Bulves irgi pjaustom ne gabalėliais, bet griežinėliais. Viską sudėję į indą, šliūkštelim marinato iš agurkų stiklainio, pamaišom ir dar šiek tiek užpilam. Tada dedam druskos, pipirų, sumaišome su grietine ir majonezu. Kas nemėgsta pastarojo, galima salotas užpilti su šiek tiek sultinio ir aliejaus. Išmaišius viską, reikia leisti salotoms bent valandą pastovėti, nors geriausiai skonis atsiskleidžia palaikius per naktį šaldytuve.
Kristina Šapytė @Meniu.lt
