Pirmasis karantinas, kuris buvo paskelbtas dar 2020-ųjų pavasarį, žmonėms atnešė skirtingas emocijas: vieni buvo kupini baimės, nežinomybės jausmo. Kiti – džiaugėsi galimybe pailsėti nuo įgrisusios rutinos, skubos ir mėgavosi laiku namuose. Mano pašnekovė Skaistė Malevskienė šį laikotarpį išnaudojo prasmingai: įsigijo profesionalų fotoaparatą ir nusprendė ne tik įvaldyti jo technines galimybes, tačiau ir išmokti maisto fotografijos subtilybių.
Šiandien, po beveik dviejų metų, moterį drąsiai galima įvardinti maisto fotografijos profesionale. Apie Skaistės santykį su kulinarija, stalo estetika, fotografija bei įvertinimą tarptautiniuose maisto fotografijos apdovanojimuose Foodelia ir kalbamės šiame interviu.
Visada žavėjosi ne tik maisto gamyba, tačiau ir stalo estetika
Skaistė pasakoja, jog meilę gaminti maistą jautė dar vaikystėje – mėgo eksperimentuoti virtuvėje, gaminti patiekalus visai šeimynai: „Negaliu pasakyti, kad meilė maistui ėmė ir atsirado. Ji tiesiog buvo visada. O su amžiumi – vis stiprėjo. “ – sako mano pašnekovė ir pabrėžia, jog ją visada domino ne tik pats maisto gamybos procesas, tačiau ir stalo estetika: „<...> galbūt iš to gimė ir maisto fotografija. Nes nuo pat vaikystės mėgau stilizuoti maistą, gražiai sudėlioti jį lėkštėje, sukurti gražią stalo serviruotę“. Pasak Skaistės, stalo estetika jai svarbi ne tik per šventes ar ypatingas progas, tačiau kasdien: „Kai kurios moterys turi batelių ar rankinių kolekciją. O aš turiu lėkščių. Kaip Italijoje kiekvienas padažas specialiais derinimas su tam tikra pasta rūšimi, taip mano patiekalams reikalingoms tam tikros lėkštės: pavyzdžiui, jei patiekalas – ryškus, reikia tamsios lėkštės, kad jis dar labiau išryškėtų. Kartais renkuosi indus tiesiog pagal nuotaiką, orą“ – pasakoja moteris ir pripažįsta, kad įvairiausių lėkščių, dubenėlių, puodelių ir stalo įrankių turi be galo daug. Kasdien gaminamas maistas, Skaistės šeimoje, nebūtinai įmantrus. Receptai dažnai ir paprasti. Tačiau gražūs indai, lininis takelis ant stalo ar vaza su šakele – būtinybė.
Maisto fotografija į gyvenimą atėjo kaip karantino hobis
Straipsnio įžangoje jau užsiminiau, jog Skaistė maisto fotografija susidomėjo pirmojo karantino metu: „Aš trylika metų dirbau banke – užėmiau aukštas, vadovaujančias pareigas. Esu matematiško profilio žmogus – man patinka skaičiuoti, mąstyti, analizuoti. Bet meilė maistui, meilė estetikai visada buvo šalia“ – pasakoja pašnekovė. Vėliau ji, drauge su vyru, įkūrė nuosavą verslą – atsirado galimybė labiau planuoti savo laiką, būti mažiau pririštai prie bankinio ritmo. O galiausiai – prasidėjo pandemija: karantino metu atsirado papildomo laiko namuose: „O kažkur pasidėti reikėjo. Seniau fotografuodavau telefonu <...>, bet nusprendžiau nusipirkti fotoaparatą. Mano maisto fotografija prasidėjo nuo fotoaparato manual skaitymo“ – neslepia Skaistė: „Ta kelionė ir žavi tuo, jog visko išmokau pati. Man buvo įdomu, todėl aš savo ritmu, savo malonumui mokiausi. Aš pradėjau labai daug domėtis, skaityti, šiek tiek fotografuoti, eksperimentuoti. Tos pirmosios nuotraukos, kai dabar žiūriu, juokingos, primityvios. Bet juk išmokstama tik bandymo būdu, klaidų būdu.“ – apie savo pirmuosius žingsnius maisto fotografavime pasakoja Skaistė, papildydama, jog medžiagos internete yra be galo daug: nuo paprastų nemokamų pamokų youtube, iki įvairiausių kursų, kuriuos veda žymūs profesionalai.
Nuotraukos pelnė tarptautinį įvertinimą
„Esu perfekcionistė – tokia buvau nuo mokyklos laikų. Jeigu kažką darau, turiu būti geriausia“ – sako Skaistė pripažindama, jog mėgsta konkuruoti, būti įvertinta už savo darbus. „Pradėjau analizuoti kitų fotografų – profesionalų – nuotraukas. Taip atradau ir Foodelia – tai maisto fotografų bendruomenė, kurioje žmonės kelia savo darbus“. Moteris pasakoja, jog iš pradžių ši platforma jai buvo tarytum mokykla. Skaistė stebėjo, kokias istorijas savo nuotraukomis pasakoja kiti fotografai, kaip naudoja šviesą, kokius kampus ar efektus renkasi. Galiausiai moteris išdrįso ir pati įkelti pirmąją savo fotografiją: „Tai buvo trykštančio granato nuotrauka. Pagalvojau, kad tai – kur kas įdomiau, negu koks tortas. Tuo metu tikrai nesitikėjau, kad nuotrauka bus atrinkta, bet... Gavau laišką, kad atrinko“ – džiugesio neslepia mano pašnekovė.
Skaistė pasakoja, jog kiekvieną mėnesį į Foodelia reikia pateikti vis naujas nuotraukas. O konkurencija išties nemaža – vidutiniškai kiekvieną mėnesį varžosi apie 3,5 tūkst. darbų iš skirtingų pasaulio šalių. „Kai iš tiek darbų atrenka tavo fotografiją – labai smagu. Tai reiškia, jog ji atitinka pasaulinio lygio standartus“ – šypsosi Skaistė. Ji pripažįsta, jog po to, kai buvo atrinkta jos pirmoji nuotrauka, užvirė azartas. Kiekvieną mėnesį moteris ėmė sukti galvą – kaip sukurti dar įdomesnę, dar efektingesnę nuotrauką. „Praėjus pusmečiui supratau, jog papuoliau į geriausiųjų dešimtuką“. Noras įrodyti, jog gali išlikti tarp geriausiųjų Skaistę skatino stengtis dar labiau. Ir pastangos atsipirko – metų gale ji ne tik sugebėjo išlikti geriausių dešimtuke, tačiau pateko ir į Top3. Pradėjusi kaip savamokslė fotografė Skaistė, per itin trumpą laiką, sugebėjo ne tik išmokti meistrystės, tačiau ir tapo įvertina tarptautinės maisto fotografų bendruomenės.
Kurdama nuotraukas stengiasi nesukčiauti
„Maistą, kuri fotografuoju, pati ir valgau. Todėl, norėdama sukurti efektą, nenaudoju nevalgomų dalykų“ – paklausta apie fotografijos gimimo užkulisius atskleidžia Skaistė. Visgi išduoda, jog vieną kartą teko pasukčiauti: „Labai norėjau nufotografuoti upside down tortą su raudonaisiais apelsinais (bloody orange). Išvažinėjau visą Vilnių ir jų niekur neradau. Tai tiesiog išspaudžiau su sulčiaspaude burokėlių sulčių ir užpyliau ant paprastų apelsinų pjaustytų riekelėmis“ – prisimena Skaistė, papildydama, jog jei jau reikia tam tikros spalvos, visada galima įsigyti ir maistinių dažų. Arba tiesiog spalvas pakoreguoti kompiuterinėmis programomis.
Maisto fotografė pasakoja, jog daugiausiai kuriozinių situacijų pasitaiko bandant įamžinti gėrimų purslus – taškymąsi: „Splash‘o tu nesukontroliuosi. Kartais taip, kaip norisi, pratrykšta iš antro karto, o kartais ir iš šimtojo“. Visgi, ji akcentuoja, jog didžiausią dėmesį bando skirti istorijai, kurią nuotrauka pasakoja. Kartais pagrindinis herojus – į kadrą patenkančios rankos, kartais – patiekalas, o kartais – net tekstūra: „Kartą fotografavau tiesiog duoną su sviestu. Patiekalas – labai paprastas, bet tada herojus – tekstūra. Medinis paviršius, šalia padėtas duonos kepalas, rustic motyvai. Kiekviena nuotrauka turi savo herojų.“
Planuose – kulinarinė knyga
Paklausta, kokių tikslų turinti šiemet, Skaistė neslepia: „Planuoju koncentruotis į kulinarinę knygą. Pirmoji mano svajonė buvo atsirasti garsiausių pasaulio maisto fotografų žemėlapyje. O dabar renku receptų ir nuotraukų archyvą knygai“ – teigia moteris. Pasak jos, nors knyga dar pirminėje stadijoje, Skaistė tikra – joje bus daug informacijos apie stalo, maisto estetiką. „Tai bus sezoninė kelionė: nuo pavasario iki žiemos. Per metų šventes, per savaitgalių iškylas. Receptai, gėlės, gražus stalo padengimas, valgiai lauko erdvėse, daug gamtos, vasarą – piknikai pajūry, žiemą – maistas ant laužų“ – apie būsimosios knygos idėja pasakoja Skaistė.
O kol dar knygos nėra, siūlau aplankyti maisto fotografės tinklalapį www.posingforks.com arba instagram profilį: posing_forks. Esu tikra, jog būsite inspiruoti estetiškų nuotraukų ir jose atsiskleidžiančių istorijų.
Autorė: Rut Javič
