Jeigu jau skaitote straipsnį rubrikoje „Pokalbiai apie maistą“, tikriausiai gastronomijos tema jums nėra svetima. O jei taip – tikiu, kad bent jau kartkartėmis užklystate į įvairius maisto tinklaraščius pažiūrinėti, kokių gi įdomių receptų ten yra. Šį kartą mano pašnekovė – tinklaraščio „Allergy Friendly Recipes“ autorė Justina Zigmantė. Jau vien pavadinimas išduoda, jog šis tinklaraštis – nišinis. Skirtas žmonėms, kurie turi įvairiausių alergijų arba netoleruoja tam tikrų produktų, tačiau nori valgyti skaniai. Tad jei jums ši tema aktuali, arba tiesiog norite praplėsti savo akiratį, kviečiu skaityti mudviejų su Justina pokalbį.
Justina, pirmą kartą su hipoalergine dieta susidūrėte, kai jūsų dukrytei Lukai pasireiškė, kaip pati rašote: „žiaurus sauskelnių dermatitas“. Kuo hipoalerginė dieta susijusi su dermatitu? Koks buvo jūsų pirmasis įspūdis apie šią dietą?
Tiesą sakant, negalėčiau paaiškinti, kuo būtent „sauskelnių dermatitas“ susijęs su mityba iš medicininės pusės. Negavau atsakymo. Kai prasidėjo dukrelės problemos su oda, mano pirmas spėjimas – tai kažkokia alergija, nes nei viena taikoma rekomenduojama priemonė, susidoroti su sauskelnių dermatitu, nepadėjo. Oro vonios, tepalai, kremukai, „auksinės“ sauskelnės, medžiaginės sauskelnės ir t.t. Niekas. Buvo negyjančios ir vis didėjančios žaizdos, o gydytojų išvada tokia – vaikas nėra alergiškas. Taip, matyt, ir buvo: alergijos nebuvo, bet kažkodėl oda jautriai reaguodavo į mano suvalgytą maistą (kadangi pati maitinau). Kol diagnozės nežinojau ir savo pačios iniciatyva bandžiau stebėti, kaip mano mityba veikia odos būklę, matydavau ryškų pagerėjimą man maitinantis pagal hipoalerginę dietą. Tad net po diagnozės „nealergiška“, šios mitybos prisilaikiau kurį laiką, nes taip buvo lengviau nei matyti žaizdotą odelę. Mums tai padėjo. Tai ir pirmas įspūdis buvo toks – nieko baisaus, iškentėsiu, svarbu ta odelė susitvarkytų. O ir nebuvo taip, kad nėra ką valgyti, atsisakiau tik kelių pagrindinių alergenų (kviečiai, kiaušinis, pieno produktai, raudonos daržovės ir citrusiniai vaisiai), tai lieka gana gausus meniu. Apibendrinant – kodėl tai mums padėjo aš tiksliai niekada ir neišsiaiškinau, man buvo svarbiausia, kad padėjo.
Pati maisto alergijų neturite. Visgi, pripažįstate, jog yra ingredientų, kurių netoleruojate. Papasakokite, kaip išsiaiškinote apie šį netoleravimą? Darėtės testus ar kreipėte dėmesį į kūno siunčiamus ženklus?
Aš maniau, kad aš galiu valgyti viską, tad suprasti, kad mane kažkaip veikia tam tikri produktai, tikrai užtruko. Kurį laiką įtariau, kad negaliu valgyti daug krakmolingo maisto, nes pavalgius kugelio, cepelinų ar kitų patiekalų iš tarkio, sustodavo skrandis. Bet kai pradėjau eksperimentuoti su kepiniais be gliuteno (savo instagram paskyros receptams), išbandžiau tapijoką (toks krakmolas). O ji jau man suveikė gerokai stipriau, nei bulvės. Iš pradžių tikrai nesupratau! Tik po kelių kartų pastebėjau tendencingus, tuos pačius, požymius – iškart apima mieguistumas, lengvas galvos svaigimas, praėjus šiek tiek laiko lyg ir pilvo pūtimas, bet nebūtinai. Tyrimo daryti neskubėjau, pirma pasiteiravau Vaivos Lukošienės (knygos „Ačiū ne – aš alergiškas“ autorės) ar tai gali būti netoleravimas. Gavau patarimą atkreipti dėmesį ir į kitus produktus, turinčius daug krakmolų ir jei pastebėsiu, kad nuo visų taip, greičiausiai trūksta tam tikrų fermentų. Tai aš tik pati vadinu tai „netoleravimu“, nes man taip paprasčiau. O kol kas tiesiog stebiu save ir privengiu kai kurių krakmolų. Reikės kada susikaupti ir pasidaryti tyrimus, tik kol kas nesidomėjau, kokių jų čia reikėtų.
Save įvardijate kaip prijaučiančią veganams visavalgę, t.y. stengiatės valgyti kuo daugiau augalinio ir kuo mažiau gyvulinio maisto. Kodėl jums svarbu, kad mitybos pagrindą sudarytų augalinis maistas? Ar neplanuojate, laikui bėgant, visai atsisakyti gyvulinės kilmės produktų?
Veganams prijaučiu todėl, kad suprantu, kokią įtaką planetai daro gyvulininkystė: tokiu mastu, kokiu ji šiuo metu yra vykdoma. Suprantu, kad aplinkosaugai būtų tikrai teigiamas efektas, jei bent kiek sumažintume gyvulinio maisto paklausą. Bet, iš principo, augalinis maistas juk yra sveikas – daržovės, vaisiai, riešutai, kruopos, tai todėl ir sakau, kad tai turi būti didelė dalis mūsų mitybos raciono. Plius, mano vienas vaikas beveik visai nevalgo mėsos ir žuvies, tad man nori nenori reikia visada namuose turėti labai daug daržovių ir kruopų.
Ar kada tapsiu vegane? Nežinau... Šiuo metu galvoju, kad nespėčiau pasirūpinti visų skirtingais mitybos poreikiais, planuotis meniu ir dar spėti su darbais, vaikais, namų ruoša ir t.t. Ir motyvacijos, ko gero, pas mane tiek daug tam, šiuo metu, nėra, nes augalinės mitybos šalininkė labiau būčiau dėl aplinkosaugos, o ne etinių priežasčių. Tikiu, kad veganais lengviau tampa tie žmonės, kurie pasisako prieš gyvūnų išnaudojimą bet kokia forma. Kartais juokauju – aš dar nesu toks geras žmogus. Bet turiu keletą įpročių, kurie padeda bent šiek tiek didinti augalinio maisto vartojimą – pieno praktiškai nebevartoju, labai labai retai. Keičiu jį į augalinį. Kiaušinienę dažnai keičiu į tofinienę, nes tiesiog mėgstu tofu. Dažnai sumuštinius darausi augalinius, nes jie būna labai maistingi (užtepėlės, daržovės, sėklos, duonos – juk puikūs ingredientai). Na, o sausį, kai visame pasaulyje šis mėnuo laikomas veganų mėnesiu (Veganuary), maitinuosi veganiškai ir tikiuosi, kad bent taip kažkiek išsaugau gamtos ir atperku tai, kad likusius metus valgau visus produktus, nors kai kuriuos ir retai.
Papasakokite, kaip atrodo jūsų standartinis pirkinių krepšelis. Ar maistą, įprastai, perkate standartinėse parduotuvėse, ar, vis dėlto, dažnai tenka apsilankyti ir specializuotose parduotuvėse, ūkininkų turgeliuose?
Mano pirkinių krepšelis atrodo visiškai įprastai, nes šeima valgo viską. Tik prie jo prisideda augalinis pienas, kurį aš mėgstu, įvairūs begliuteniai miltai, kuriuos naudoju savo receptams kurti ir kai kurie kiti pakaitalai, kurių nemažai jau galima rasti įprastuose prekybos centruose. Specializuotose parduotuvėse kartais apsiperku, bet tikrai ne taip dažnai, kaip gali atrodyti. Bet turbūt reikėtų nepamiršti, kad taip yra dėl to, jog receptų kūrimas – mano hobis iš noro idėjomis įkvėpti kitus. Jei šeimoje būtų alergiškų, pirkimo įpročiai ko gero būtų kiek kitokie.
Esate rašiusi, jog apie maisto tinklaraščio sukūrimą galvojote pora metų. Kodėl tiek laiko nesiryžote įgyvendinti svajonės? Ir kas pastūmėjo galiausiai tinklaraštį sukurti?
Lengviausia paskyroje dalintis tuo, kuo gyveni, tiesa? O mano gyvenime hipoalerginė dieta buvo trumpai (vos 3–4 mėnesius). Tai idėja buvo, bet kad ją įgyvendintum, turi pasiryžti taip gaminti net ir tada, kai kasdienybėje to nereikia. Tai reiškia, kad turi tam skirti daug laiko, eksperimentuoti, mėginti. Nepamirškime, kad ir produktus reikia pirkti, o tai reikalauja šiokių tokių investicijų. Tad šį sprendimą priėmiau tada, kai atsirado daugiau laisvo laiko, poreikis didesnei savirealizacijai. Tuo pačiu, noras pažinti instagramą – per pirmą karantiną, kai buvo daug sėdėjimo namuose.
Papasakokite apie tinklaraščio koncepciją. Ar iš karto žinojote, jog jis bus skirtas alergijų turintiems žmonėms?
Taip, iš karto žinojau, kad kursiu hipoalerginius receptus su alergijomis ar maisto netoleravimu susiduriantiems žmonėms. Nes būtent jiems ir norėjau idėjomis šiek tiek palengvinti kasdienybę ir parodyti, kad galima pasimėgauti gražiu ir skaniu maistu, net jei kažko negali valgyti. Gaminti be labai daug ingredientų yra sudėtinga, tad ta koncepcija su laiku keičiasi – kartais leidžiu sau pagaminti kažką tik be gliuteno, kažką tik be pieno ir kiaušinių. Kitaip, laikui bėgant, tiesiog pritrūktų idėjų.
Ar pradžioje buvo baisu dalintis savo receptais viešai? Kas kėlė daugiausiai rūpesčių?
Ne, baisu nebuvo. Bet buvo sudėtinga išmokti fotografuoti, nes nesu tame gabi: nežinau kaip dėlioti kompozicijas, kokį kampą pasirinkti. Dar ir dabar susiduriu su iššūkiais. Bet pačiais receptais dalintis baisu nebuvo. Stengiausi ir stengiuosi dalintis tik tokiais receptais, kurie tikrai gerai pavyksta. Bet žinot, tuo pačiu su metais tobulėju, tad yra keletas receptų, kurie man atrodė vykę prieš 2 metus, bet dabar jau gal nesidalinčiau. Keliu sau aukštesnę kartelę ir labiau kritiškai žiūriu į savo turinį, jaučiu atsakomybę prieš visą savo auditoriją, tad ir turinį atsirenku atsakingai. Kartais tenka pergaminti vieną ir tą patį patiekalą po kelis kartus, kad pasiekčiau geriausią įmanomą rezultatą. Ko gero tai šiuo metu ir yra sudėtingiausia – nenuleisti rankų po pirmo nepavykusio eksperimento.
O kokie receptai susilaukia daugiausiai sekėjų reakcijų? Kaip manote, kodėl?
Desertai, be abejonės, nes visi mėgsta pasmaližiauti. O ir iššūkis, pagaminti desertą be pieno, kiaušinių, gliuteno, kur kas didesnis, nei ruošti sriubą ar troškinį: daugelis iš mūsų ir taip mokame šiuo patiekalus pasigaminti, tiesa?
Šiuo metu instagrame jus seka daugiau nei 5,5 tūkst. žmonių. Ar didžioji jų dalis – alergijas turintys žmonės? Ar, vis dėlto, pastebite, jog jūsų tinklaraštis aktualus platesnei auditorijai?
Mano auditorija pasidalina į kelias dalis: vieni – patys alergiški ar kažko netoleruoja. Dalis yra mamų, kurių vaikučiai alergiški, o dalis yra veganų, nes jiems tinka receptai be pieno ir kiaušinių. Ar aktualu kitiems? Na, nebent norėtų riboti gliuteno vartojimą dėl tam tikrų priežasčių, ar tiesiog paįvairinti mitybą. Man, pavyzdžiui, labai patinka būti nepriklausomai nuo nei vieno produkto, gaminant, išmanyti, ką ir kuo galima pakeisti. Jei gimtadieniuose turime svečių alergiukų ar reikia nusinešti tortuką į ofisą, kur yra gliuteno netoleruojančių, man tai nesukelia jokių problemų ir kažkaip labai smagu dėl to.
Ką daryti žmogui, kuris turi alergijų/netoleruoja tam tikrų produktų, bet nori, jų atsisakydamas, užsitikrinti pilnavertę mitybą? Iš kur semtis informacijos?
Šis klausimas, manau, aktualus ne vienam, bet tuo pačiu ir sudėtingas atsakyti. Pačiam turbūt reikėtų labai daug skaityti ir domėtis, kad galėtum užsitikrinti tą pilnavertę mitybą. Aš pati kartais žymiuosi tai, ką suvalgau, į programėles, kurios paskaičiuoja suvartotas ir gautas medžiagas pasitikrinimui. Bent tam, kad pamatyčiau kažkokias tendencijas – ko mano mityboje teoriškai trūksta (nes kaip suvalgytą maistą įsisavina mūsų organizmas, jau atskira tema). Tačiau aš šioje srityje nesu ekspertė, tad jei jau lankėtės pas gydytojus ir tikrai žinote ko negalite vartoti, su sąrašiuku galite kreiptis į mitybos specialistus. Na, ir kadangi mane visada žavi Vaivos Lukošienės (knygos „Ačiū ne – aš alergiškas“ autorės) istorija ir žinios apie gyvenseną be alergenų, aš turbūt nueičiau ir pas ją – jei ne pati pagelbės, tai, tikiu, kad pakonsultuos ir nurodys specialistus, į kuriuos kreiptis.
Kaip manote, ar Lietuvos maitinimo sektorius pritaikytas žmonėms, turintiems alergijų? Ar pati dažnai valgote restoranuose, ar, vis dėlto, preferenciją skiriate namuose gamintam maistui?
Kadangi pati galiu valgyti viską, tai man problemų nėra, kai reikia išsirinkti, kur pavalgyti. Turintiems daug alergijų – taip, sudėtinga (sakau „daug“, nes jei turi alergiją tik vienam produktui ir dar kokiam rečiau naudojamam, tai tikrai bus iš ko rinktis, reikia tik visada pasitikslinti – ar tikrai to produkto patiekale nėra). Užsakant maistą į namus, programėlėje dažniausiai nerasi alergenų sąrašo, tad reikia klausti apie bet kokį patiekalą atskirai ir tikslintis, ar tikrai nebus vieno ar kito ingrediento.
Tas pats ir su kavinėmis, kai gyvai vartai meniu – surašyti tik pagrindiniai ingredientai, o visi pridėtiniai, jei jų kiekis patiekale minimalus, gali būti net nepaminėti. Net jei visi rašytų visus ingredientus, būtų kitas iššūkis – kavinės meniu sudaro galvodami apie tai, kas bus populiaru. Akivaizdu, kad kol kas žmonių, kuriems aktualu patiekalai be tam tikrų ingredientų yra mažuma, o tokių patiekalų gamyba turbūt kiek apsunkintų kiekvieno šefo darbą. Todėl ir yra tokia situacija, kokia yra. Bet aš tikiu ir tikiuosi, kad su laiku kiekviena kavinė, sudarydama savo meniu, atsižvelgs į tai, kad yra alergiškų, kažko netoleruojančių žmonių, ar tiesiog veganų. Ir bent po kelis patiekalus ar desertus pradės įtraukinėti į meniu: norint pavalgyti „be kažko“, bus daugiau pasirinkimo, nei tik lankytis specializuotose kavinėse. Nors, reikia džiaugtis, kad bent tų specializuotų jau turime.
Jūsų tinklaraštis – kupinas įvairiausių receptų. O kuris iš šių patiekalų yra jūsų šeimos favoritas?
Kadangi mano kuriami receptai yra daugiau mano hobis, nei tai, ką mes valgome kasdien ir nuolat, sunku išskirti mėgstamiausią. Veganiškus patiekalus dažniausiai pati viena ir teragauju. Nebent tai – sluoksniuotos tešlos kepiniai. Juos valgo daugmaž visi. Vaikams dažnai duodu desertų receptus ištestuoti. Na, o vienas iš sėkmingiausių receptų, kurį valgė visi šeimos nariai, buvo nekeptas torčiukas be gliuteno, pieno, kiaušinių ir net be riešutų.
Dėkoju už pokalbį. O susidomėję Justinos receptais, juos gali rasti instagrame: @allergy_friendly_recipes
Autorė Rut Javič
