Tikriausiai, visiems mums kartais pasitaiko dienų, kai maisto ruoša patampa „misija neįmanoma“. Ir ne dėl to, jog tingisi stovėti prie puodų. Idėjų trūkumas – štai kas mūsų didžiausias priešas. „Avižų košę jau valgiau pusryčiams, vakarykštės sriubos antrą dieną iš eilės nenoriu, salotoms neturiu pakankamai ingredientų...“ – bandome regzti mintį, ką gi skanaus ir įdomaus galėtume pasigaminti. Ir, reikia pripažinti, dažniausiai tokia „fantazijos krizė“ pasibaigia eiliniu sumuštiniu.
Dar sudėtingiau – jeigu turime vaikų. Mat prie visų kriterijų prisideda ir mažųjų kaprizai, kai kažkokio produkto jie nemėgsta ar, tiesiog, tądien nenori. Mano pašnekovė, knygos ir tinklaraščio „Zuikio receptai“ autorė Jolanta Ščipokė neslepia – ir jos „zuikis“ Matas ne viską valgo. Vis dėlto, moteris – kūrybinga. Tad įvairiausių receptų jos galvoje netrūksta. Ir ne tik galvoje: tiek Jolantos tinklaraštis, tiek knyga – kupini įvairiausių sveikų, visai šeimai pritaikytų patiekalų receptų. Būtent apie sveiką mitybą, maisto ruošą, tinklaraštį bei knygos „Zuikio receptai“ gimimą ir kalbamės su mano pašnekove.
Jolanta, esate užsiminusi, jog jūsų šeimai sveika mityba – tai sveikas santykis su maistu. Ar galėtumėte išplėsti šią mintį?
Maistas neturėtų būti skirstomas į blogą ar gerą. Mūsų pačių patirtis, visuomenės lūkesčiai užklijuojant tokias etiketes dažnai pridaro daugiau žalos nei naudos. Pradedame riboti save, bijoti tam tikrų produktų, nerimauti dėl maisto ar net perkeliame „geras“ ir „blogas“ etiketes į mūsų savivertę. Valgant „gerą“ maistą tampame geri ir atvirkščiai. Maistas neturi kenkti gyvenimo kokybei: nei sveikatai, nei psichologinei būsenai. Svarbiausia yra balansas, savo kūno ir tikrųjų poreikių įsiklausymas.
Didžiąją raciono dalį turėtų sudaryti sveikatai palankus, įvairus maistas, todėl skatinu ragauti įvairių produktų, ieškoti sveikų ir gardžių receptų, tačiau mityboje turi išlikti ir emocinį balansą kuriančio maisto: močiutės pyragų, mamos bulvinių blynų ar porcijos ledų išvykoje su šeima.
Kaip manote, ar norint sveikai maitintis įmanoma prekių krepšelį susirinkti standartinėse maisto prekių parduotuvėse?
Į specializuotas parduotuves vykstu labai retai, labiau noro kažko naujo paragauti vedama. Apsipirkinėju standartinėse maisto parduotuvėse, kartais produktų įsigyju iš ūkininkų ar parsivežu daržovių, jų sezono metu, iš tėvų, uošvių ar tetų.
Parduotuvėje apsipirkinėju 2 kartus pagal pasiruoštą savaitės meniu planą. Mano krepšelyje galima išvysti kiaušinius, paukštieną, žuvį, sezonines daržoves, keletą sezoninių vaisių, avižų (jas dažnai naudoju vietoj miltų), lęšių, laukinių ir paprastų ryžių (maišau tarpusavyje), pilno grūdo ir paprastų makaronų, bolivinių balandų, bent kelių sūrio rūšių, varškės, pieno, grietinėlės, šaldytų daržovių (brokolių, žiedinių kopūstų, šparaginių pupelių), avinžirnių, pupelių, tortilijos blynų, graikiško jogurto ir panašiai. Svarbiausiai planuoti, sunaudoti maisto likučius.
Neslepiate, jog turite įvairių alergijų. Dėl šios priežasties turite itin stebėti savo mitybą. Ar atradote alternatyvas produktams, kurių negalite valgyti?
Turiu būti atidesnė rinkdamasi kūno priežiūros priemones, kvepalus, ploviklius, įvairias chemines medžiagas, ragaudama egzotinius vaisius ar jūros gerybes – pastarųjų net nemėgstu. Kartais pasitaiko kryžminė reakcija suvartojus tam tikrų produktų derinius. Su savo alergijomis ir tam tikrų produktų netoleravimu esu susigyvenusi. Beje, daugumą produktų mityboje tikrai galima pakeisti: pavyzdžiui, kiaušinius kepinyje – bananais, riešutų sviestu, linų sėmenimis. Miltus – riešutais ir t.t. Retai vartoju tik virtus kiaušinius.
Kaip suprantu, į maisto gamybos procesą mėgstate įtraukti ir savo „zuikį“ – sūnų Matą. Ar galite papasakoti, kokių ritualų turite gamindami drauge? Kaip maisto ruoša praturtina judviejų santykius?
Virtuvėje būtinai turi skambėti muzika. Matas beveik visas užduotis atlieka su mano pagalba. Neskubame, sveriame, kalbame apie maistą, ragaujame. Virtuvėje netrūksta šokių, dainų, juoko ir netvarkos. Svarbiausia teigiamos emocijos ir buvimas kartus Po mūsų kulinarinių kelionių, indus prašome suplauti vyro (šypsosi)
Dažnai tėvai skundžiasi, jog jų vaikų neįmanoma įkalbėti valgyti tam tikrų, sveikų, produktų. Ką darėte, jog taip nebūtų su jūsų sūnumi? O galbūt yra produktų, kurių Matas nė už ką neragauja?
Nuo pirmųjų šaukštų Matą pažindinau su įvairiais produktais, daržovėmis, gal todėl dauguma produktų jam nėra svetimi ar nepažįstami. Ir dabar mano tikslas nėra, kad jis valgytų tam tikrus produktus, o labiau supažindinti su kuo daugiau maistingų produktų.
Nesielvartauju, kad jis kažko nevalgo ar sakosi nevalgantis (pvz. Matas nevalgo kopūstų ir paprikų), o džiaugiuosi, kad jis mėgsta virtas kukurūzų burbuoles, brokolius, žirnių ankštis, burokėlius, valgo avinžirnius, pupeles.
Tikiu, kad viskas prasideda nuo tėvų ir jų pavyzdžio: tiek mityboje, tiek gyvenime. Svarbu ne tik ką vaikui siūlome valgyti, tačiau ir ką valgome patys. Gaminu įvairų maistą, nevengiu augalinės kilmės patiekalų, ant stalo netrūksta daržovių. Sūnaus visada paklausiu kiek įdėti vieno ar kito produkto, pasiūlau paragauti, neverčiu ir leidžiu rinktis. Visada reikia pradėti nuo savęs ir rodyti gerą pavyzdį. Beje, prieš vakarienę dažnai einame pasivaikščioti, o po gryno oro ir maistas pasidaro skanesnis ir ragauti norisi labiau.
Ką darote, kai neturite laiko gaminti? Ar tenka valgyti pusfabrikačius, ar vis dėlto turite greitų, tačiau sveikų maisto idėjų?
Greitu maistu stengiamės nepiktnaudžiauti, bet du kartus per savaitę leidžiame sau pasilepinti. Valgome tai, ko norime. Galime valgyti koldūnus, picą, makaronus su daug daug sūrio ar panašiai. Pusiausvyra reikalinga visur – tiek mityboje, tiek sporte, tiek gyvenime. O kalbant apie sveiką mitybą, dažnai maistingus ir gardžius patiekalus galima pasigaminti vos per 15 minučių (patiekalai iš kiaušinių, salotos, garuose virta lašiša, kesadilijos ir pan.).
Kaip atsirenkate, kokius receptus kelti į tinklaraštį bei socialinius tinklus?
Dažniausiai idėjos gimsta planuojant savaitės valgiaraštį ir jei receptas būna vykęs (sulaukia bent 2 TAIP iš mūsų 3 šeimos narių) – jis viešinamas. Tiesa, jei receptus ruošiu žurnalui, stengiuosi susidaryti planą, temą ar suplanuoti kaip atrodys nuotraukos. Nieko nenustebins, kad daugiausiai sekėjų palaikymo sulaukia desertai. Paprasti, vos iš kelių ingredientų ir gardžiai atrodantys.
Papasakokite apie knygos „Zuikio receptai“ gimimo užkulisius. Kas buvo sunkiausia, netikėta? Dėl ko jaudinotės labiausiai?
Terminai. Visada jaudinuosi dėl terminų ir stengiuosi įvykdyti užduotis laiku. Visgi, už tinklaraščio slepiasi buhalterė, kur terminai nėra tik abstrakti sąvoka.
O knygos realizavimo procesas atrodė maždaug taip: daug užrašų, daug ragavimų, daug neplautų indų, nutaškytų spintelių. Keletas kartų, kai norėjosi viską mesti, keletas ašarų ir savęs pagailėjimų: „kodėl taip sunku“, dar daugiau ragavimų, fotografavimo, rašymo, koregavimo, milijonas atodūsių ir pabaiga (šypteli)
Kokie jausmai aplankė, kai pirmą kartą išvydote savo, jau atspausdintą ir šviežiu rašalu kvepiančią, knygą?
Pirmą kartą, kai išvydau knygą, mane aplankė džiaugsmas. Prieš akis buvo apčiuopiamas mano sunkaus darbo rezultatas. Svajonės, kurios gal net negalvojau turinti, gyvendinimas. Tiesa, gal tik po mėnesio sugebėjau (be tylaus galvoje zyziančio balselio, kad galėjau ir geriau) nuo pradžios iki galo perversti knygą. Ot, tas nelaimingas perfekcionizmas.
Knygoje rašote: „Svajoju (o aš apie savo svajones retai kalbu garsiai), kad knygos lapai būtų sukibę nuo tešlos, ant puslapių šmėžuotų aliejaus, uogų žymės nuo vaikų pirštų, knygos neskolintumėte draugams tik todėl, kad dėl jos būklės būtų gėda. Tada žinočiau, kad knyga ne renka dulkes lentynoje, o yra naudojama“. O ar pati turite knygų, kurias periodiškai perverčiate iš naujo? Jei taip, pasidalinkite savo atradimais.
Labiausiai mėgstu detektyvus ir kraują stingdančius trilerius. Deja, šias knygas skaityti antrą kartą nėra įdomu, nusikaltėliai jau žinomi, byla baigta ir išaiškinta. Tačiau yra dvi knygos, kurias skaičiau ne kartą ir ne du... Tai – Antoine de Saint-Exupery „Mažasis princas“ ir Alan Alexander Milne „Pūkuotuko pasaulis“ (originalo kalba). Šiose, iš pirmo žvilgsnio vaikiškose, knygose slepiasi tokia nevaikiška išmintis. Tiesos, kurias pamirštame suaugę. Rekomenduoju šias knygas skaityti vaikams ir jiems paaugus perskaityti dar kartą. Knygos bus suvokiamos kitu kampu. Žinoma, būtina šias knygas periodiškai perskaityti visiems suaugusiems, kad išsaugotume vidinį vaiką savyje ir rastume daugiau gerumo ir grožio paprastuose mus supančiuose dalykuose.
Pabaigai: koks patiekalas šiuo metu yra jūsų šeimos favoritas?
Gaminu labai įvairų, skirtingą maistą kasdien. Aiškaus favorito neturime, tačiau mano šeima visada sako didelį TAIP namuose gamintiems batonėliams, saldainiams ir ledams.
Ačiū už pokalbį
Straipsnio autorė: Rut Javič
