Ar žinojote, jog deserto koncepcija kilusi iš Prancūzijos? Karalius Liudvikas XIV savo valdymo metais nusprendė – po iškilmingų pietų reikia nurinkti visus indus. O tada... Tada ant stalo turi atkeliauti saldūs patiekalai. Ši tradicija gana greitai prilipo ne tik karališkuosiuose rūmuose, tačiau ir šalies dvaruose.
Šį kartą norime kiek plačiau papasakoti apie prancūziškus desertus. Atrinkome TOP 6 – juos, mūsų nuomone, turėtų paragauti kiekvienas save gerbiantis smaližius.
Profiteroles – prancūziški plikyti pyragaičiai
Italai ir prancūzai nesutaria – kam gi priklauso plikytų pyragaičių, profiteroles, receptūra? Istoriniuose šaltiniuose fiksuojama, jog būtent italai sukūrė plikytos tešlos receptą. Tačiau XVIII a. prancūzų šefas Marie-Antoine Carême sugalvojo, jog tuščiavidurius pyragėlius galima užpildyti grietinėle. Būtent nuo to laiko profiteroles tapo klasikiniu prancūzišku desertu.
Šiandien pyragėliai populiarūs visame pasaulyje. Tiesa, grietinėlės įdaras dažnai pakeičiamas ir kitais skoniai: ledais, kremu ar pan. Lengvutė tešla, saldus įdaras ir ant viršaus užpiltas karštas šokoladas – kas gi gali būti geriau?
Kanelės
Kanelės – dar vienas prancūziškas saldėsis, kuris populiarus visame pasaulyje. O ar žinojote, jog pirmosios šį subtilų kepinį ėmė gaminti vienuolės dar XVIII a.? Deserto gamybai reikalingų trynių joms atiduodavo vyndariai, kurie vyno skaidrinimui naudodavo tik baltymus. Kanelėmis vienuolės vaišindavo nepasiturinčius.
Vis dėlto, „tikrųjų“ kanelių receptas gimė kiek vėliau – 1985-aisiais. Bordo regione konditeriai ištobulino senąjį vienuolių receptą. Svarbiausia – atšaldytos varinės formelės, kurios ištepamos bičių vaško ir dygminų aliejaus mišiniu. Į jas pilama šalta tešla ir kanelės kepamos gerai įkaitintoje orkaitėje. Idealus rezultatas, kai kanelių vidus minkštutėlis, o išorė – traški ir karamelinė. Beje, sakoma, jog net pasaulinio lygio konditerių pagamintos kanelės skaniausios tik pirmąją valandą. Ne veltui šis kepinys patenka į prancūziškų desertų topus.
Macarons sausainėliai
Macarons – tai prancūziški sausainėliai, nuo kurių tiesiog neįmanoma atitraukti akių. Subtilūs, nedidukai, įvairiaspalviai, o tuo pačiu trapūs ir švelnaus skonio – puikus desertas prie popiečio arbatėlės.
O ar žinojote, jog šių sausainėlių istorija taip pat siejama su Italija? Pirmieji juos gaminti pradėjo Venecijos vienuoliai dar VIII a. Prancūziją receptūra pasiekė XVI a. pirmoje pusėje, kai italų didikė Kotryna Mediči ištekėjo už Prancūzijos karaliaus Henriko II. Tiesa, Italijoje sausainėliai atrodė kiek kitaip – jie buvo tik vieno sluoksnio. Tuo tarpu, prancūzų konditeriams kilo mintis sausainėlius patobulinti – migdolų ir morengo masės sausainis tapo tarytum „sumuštinis“, kurį sudarė trys dalys: sausainėlis-šokoladinis pertepimas-sausainėlis. Nuo to laiko macarons tapo Prancūzijos konditerijos simboliu. Populiariausi skoniai – tradiciniai: braškių, šokolado, vanilės. Tačiau šiais laikais macarons būna pačių įvairiausių: pistacijų, serbentų, citrinų, sūrios karamelės skonio ir kt.
Crème brûlée
Gastronomijoje taip jau būna – šalys dažnai nesutaria, kuriai priklauso vienas ar kitas patiekalas. Ne išimtis ir garsusis desertas crème brûlée – savo kulinariniu paveldu jį įvardija tiek prancūzai, tiek anglai bei ispanai.
Pirmą kartą šis desertas aprašytas 1691-aisiais, prancūzų šefo François Massialot kulinarinėje knygoje. Tad tikimės, nepyksite, jog įtraukėme crème brûlée į straipsnį apie prancūziškus saldėsius. Juk net kiekvienas save gerbiantis prancūzų virtuvės restoranas į savo meniu būna įtraukęs šį, nepaprasto skonio, deginto kremo desertą.
Norint paruošti crème brûlée reikia vos trijų bazinių ingredientų: cukraus, itin riebios grietinėlės ir kiaušinio trynių. Pagaminti nėra itin sunku, tačiau patyrę konditeriai žino: yra kelios svarbios taisyklės. Pavyzdžiui, visi produktai, prieš gaminant, privalo būti kambario temperatūros. Jokiu būdu negalima perkepti – desertas turi švelniai „banguoti“. Ir žinoma – itin svarbi cukraus plutelė ant viršaus. Ji turi būti preciziška: traški, tačiau ir ne per stora. Šilkinis kremas bei auksinės spalvos, tobulos konsistencijos plutelė sukuria šio deserto magiją, kuriai atsispirti gali tik retas smaližius.
Kruasanai
Rytinis vėjelis, saulės spinduliai, garuojantis kavos puodelis ir sviestinis, burnoje tirpstantis kruasanas – tikra pusryčių idilė, ar ne?
Tikriausiai pritarsite, jog kruasanai iš karto asocijuojasi su prancūzų virtuve. Vis dėlto, net ir čia galime jus nustebinti: pasirodo, šie pusmėnulio formos kepiniai kilę iš... Austrijos! Į Prancūziją juos atvežė princesė Marija Antuanetė. Ištekėjusi už karaliaus Liudviko XVI moteris persikraustė į Prancūziją ir ėmė itin ilgėtis namų skonio – išorėje traškių, o viduje minkštučių kipferl (taip jie vadinti Austrijoje). Neilgai trukus karališkieji kepėjai jau mokėsi kepti pusmėnulio formos kepinius, kuriems Prancūzijoje suteiktas kruasanų vardas. Konditeriai netgi kiek patobulino receptūrą – gana greitai kruasanai tapo ir prancūzų virtuvės simboliu.
2012-aisiais metas kruasanai oficialiai įgijo saugomo geografinio produkto statusą. Tai reiškia, jog kitose Europos sąjungos šalyse kepti kruasanai negali vadintis šiuo pavadinimu, o turi būti įvardijami tiesiog sviestiniais rageliais.
Šiais laikais kruasanų būna įvairiausių: tiek paprastų, be jokio įdaro, tiek gardintų įvairiausiais skoniais: šokoladu, migdoliniu kremu, uogomis ir pan. Pastaraisiais metais išpopuliarėjo ir kruasanai, kurie naudojami kaip sumuštinių duonelė: jie gardinami sūriais, lašiša, kumpeliu, daržovėmis ir kt.
Prancūziški lietiniai blyneliai crêpes
Į šį sąrašą negalėjome neįtraukti ir dar vieno, klasikinio prancūziško deserto – lietinių blynelių crêpes. Jų receptūra kilusi iš Bretanės regiono: vietiniai žemdirbiai, gindamiesi nuo bado, iš lengvai išaugintų grikių miltų sugalvojo maišyti tešlą ir kepti itin plonus blynelius. Juos gardindavo tuo, ką tuo metu turėdavo: dažniausiai tai būdavo įvairūs vaisiai.
Kiek vėliau lietiniai blyneliai tapo vasario 2-osios patiekalu – šią dieną katalikai švenčia Grabnyčias. Prancūzai šventės proga ėmė masiškai kepti lietinius blynelius. Galiausiai, desertas taip išpopuliarėjo, jog šiandien specialios progos valgyti crêpes tikrai nereikia – bet kuri diena yra lietinių blynelių diena!
Aplieti karštu šokoladu, pagardinti braškėmis, vaisių džemu, grietinėle, ledais – šis desertas turi begalę įvairiausių interpretacijų ir yra populiarus ne tik Prancūzijoje, tačiau ir visame pasaulyje.
