Pažintis: Sicilijos vyndarys, siekiantis tobulumo (svetur)

Nors iš Italijos vynų sicilietiškasis gaminamas bene seniausiai, iki XX a. antrosios pusės geros reputacijos jis neturėjo ir buvo laikomas senovišku: per daug rūgščiu, per daug aitriu, per daug šiurkščiu, per daug sunkiu, taigi – prastu. Tačiau antroje XX a. pusėje Italijos vyndarystėje prasidėjo permainos, turėjusios padėti pasiekti aukštesnės kokybės ir pagerinti itališko vyno vardą pasaulyje.

Toks Sicilijos vyno likimas priklausė nuo klimato, ekonominės padėties. Užtat jis buvo pigus. Šiauresnių šalių vyndariai pirko jo dideliais kiekiais, kad vėliau tuo tirštu, sunkiu vynu pagerintų savo vyną. Kaip žinoma, šiaurės saulė šykštesnė, ne kasmet vynuogėse susikaupia pakankamai medžiagų, reikalingų spalvai, aromatui ir skoniui. O Sicilijos vyndariui buvo svarbu pagaminti kuo daugiau to pigaus vyno. Daugiau vyno – daugiau pinigų.

Kaip ant delno
Tačiau antroje XX a. pusėje Italijos vyndarystėje prasidėjo permainos, turėjusios padėti pasiekti aukštesnės kokybės ir pagerinti itališko vyno vardą pasaulyje. Sicilijoje permainas pradėjo grafas Liucijus Tasca d'Almerita, 1973 m. padaręs „Rosso del Conte“ vyną. Juo pasekė kiti. Dabar Sicilijos vynai pradeda garsėti puikia kokybe. Keli saloje gyvenantys vyndariai yra tikri perfekcionistai. Fabio Sireci – vienas iš jų. Iš senelio ir tėvo jis paveldėjo vyno įmonę „Feudo Montoni“. Ji yra Kamarato provincijoje šiauriau Agridžento, galima sakyti, Sicilijos centre. Lankytis ten teko pavasarį, kai žiema dar nenorėjo trauktis. Palerme, prie jūros, buvo šilčiau, bet Kamarato kalvose pūtė šaltas vėjas. Vienoje iš perėjų radome ir sniego. Vis dėlto žolė žaliavo, kažkokie augalai bandė žydėti, kalvose ganėsi avys.

Fabio Sireci pasitiko mus apie 30 kilometrų nuo savo namų ir rodė kelią vingiuose tarp nesibaigančių kalvų. Kilome vis aukštyn, kol pagaliau vienos kalvos viršuje pamatėme senovinį gelsvai rusvą pastatą – „Feudo Montoni“. Ponas Fabio netruko aprodyti savo valdas. Nesunku tai buvo padaryti: nuo kalvos aplinkui matėsi aiškiai ir toli. Ši vieta yra 400–700 m virš jūros lygio. Aplinkui buvo matyti tokios pat kalvos. Jose Fabio priklauso 73 ha žemės. Dirvožemis – molis ir smėlis. Molį iškart pajutome, – ant savo batų padų.

Ne visa žemė atiduota vynuogynams, ponas Fabio augina daug grūdinių kultūrų, žemei pagerinti ir dėl papildomų lėšų. Vynuogynai ir vyno gamyba neduoda tiek pajamų, bet atima daugiau širdies.

Šaltas vėjas ir prasidėjęs lietus veja mus į vidų, į baglio. Baglio – tai tipiškas senovinis sicilietiškas ūkis, dvarelis. Visi jo statiniai sujungti į keturkampį pastatą su dideliu keturkampiu vidiniu kiemu ir įvažiavimo vartais. Atrodo kaip nedidelė pilis. Ponas Fabio didžiuojasi, kad jo baglio įkurtas XV a., 1464-aisiais. Šios žemės nuo senovės buvo normanų karalių ir didikų valdos, vėliau – bažnyčios kunigaikščių. Pono Fabio senelis Don Rosario nupirko ūkį iš Katanijos kardinolo.

Jeigu ūkį valdė didikai, pasauliečiai ir dvasiškiai, aišku, kad nuo senovės čia buvo daromas vynas. Išlikęs dokumentas, kuriame popiežiaus agronomas Andrea Bacci 1595 m. taip įvertino „Feudo Montoni“ vyną: „…labai stiprus raudonasis vynas, malonaus aromato ir skonio, tinkamas ilgai laikyti“.

Vynuogės, iš kurių tas vynas buvo spaudžiamas, yra išlikusios. Žinoma, ne tie patys vynmedžiai, bet ta pati veislė, garsioji sicilietiška 'Nero d'Avola'.

Ištikimasis
Fabio Sireci augina daugelio vietinių ir tarptautinių veislių vynuogių, bet savo vyną daro tik iš 'Nero d' Avola'. Kitas uogas parduoda kitiems vyndariams, pavyzdžiui, kad ir grafui Tascai d'Almeritai. 'Nero d'Avola' auginama daug kur Sicilijoje, tačiau tai nereiškia, kad visi vynmedžiai vienodi, veislė turi ir klonų. Garsus Italijos enologas Džiakomo Tachis sako, kad Fabio klonai skirtingi nei kitų vyndarių, taigi vien dėl to jo vynas skiriasi nuo kitų, gaminamų iš tos pačios veislės. Tačiau tai – tik viena priežastis, ne pagrindinė.

Pagrindinė yra ta, kad p. Fabio – visą laiką siekia tobulumo, jis nori daryti tik puikų vyną. Šiam tikslui pasiekti jis remiasi savo filosofija, principais ir naudoja daug priemonių. Kai žinoma, vyno kokybė priklauso nuo vynuogyno, taigi jo priežiūrai skiriama tiek pat dėmesio, kaip ir vyno gamybai.

Kaip minėta, „Feudo Montoni“ ūkio vynmedžiai yra labai seno tipiško gryno klono. Vynmedžių derlius mažinamas juos genint ir iškarpant mažesniąsias kekes, užtat uogos užauga ir prisirpsta geriau. Vynuogės skinamos tik rankomis. Uogos atskiriamos nuo šakučių ir apie 25 d. mirkomos savose sultyse. Vynas nerauginamas kontroliuojamos temperatūros talpyklose. Ponas Fabio sako, kad neįmanoma natūraliai padaryti gerą vyną žemai, slėniuose, nes ten yra per karšta, – nebus aromato nei skonio. O rauginti šaldomose talpyklose, anot jo, tai – industrija. Daug geriau vyną natūraliai rauginti vėsioje patalpoje, senoviniu būdu. Iš tiesų p. Fabio ūkyje visada vėsiau. O šiandien – visai šalta. Stiprus ir žvarbus vėjas siaučia kalvų viršūnėse. Įsilijo. Vargšės avys pievose… O mums gerai. Židinys – nuostabus dalykas. Sušylam nuo jo, maisto, vyno ir nuo kalbų apie vyną.

Gamina tik du
Taigi, išraugintas vynas laikomas prancūziško ąžuolo statinaitėse barrique ir 500 l talpos statinėse. Vynas neskaidrinamas ir nefiltruojamas, taip buvo daroma ir senovėje, norint išlaikyti tikrąją jo struktūrą ir savybes.

Ponas Fabio daro tik du vynus, raudonuosius „Nero d'Avola“, kuriuos labai gerai vertina tokie leidiniai kaip „Gambero Rosso“, „Veronelli“, „Duemillavini“ ir kt. Jo vynai nepigūs.

Pirmasis – „Feudo Montoni Nero d'Avola IGT“, brandintas 8 mėn. barrique statinaitėje ir 6 mėn. – butelyje. Antrasis – „Feudo Montoni Nero d'Avola Special Selection Vrucara IGT“. Šis ji vynas prilygsta „Tasca Rosso dell Conte“. Jis – iš geriausio vynuogyno, kurio plotas tik 5 ha, todėl padaroma tik 20 000 butelių. Šis vynuogynas yra kaip cru kategorijos, todėl ir vadinamas „vrucara“. Ponas Fabio, prieš išsirinkdamas šį vynuogyną iš kitų, 3 m. gamino eksperimentinius vynus. „Vrucara“ 12 mėn. brandinamas ąžuolinėse statinėse ir 6 mėn. – butelyje. Iš viso p. Fabio kasmet padaro 60 000 butelių. Galėtų išpilstyti ir 300 000 butelių, bet, sako, to nedarys, nes nenori prarasti savitumo ir kokybės. Tai – tikras sicilietiškas vynas be naujoviškos kosmetikos. Naujoviška kosmetika p. Fabio vadina modernias technologijas, darančias vyną gal ir patrauklesnį, bet prarandantį dalį ypatybių ir savitumo.

Savo vyną jis parduoda Vatikanui, šiek tiek JAV, kai kuriuose restoranuose. Pačioje Sicilijoje parduoda labai nedaug. Ponas Fabio nesiima šiuolaikinių rinkodaros būdų, jam nepatinka „stumti“ vyną. Nors tai prekė, bet labai tauri.

Vyno skonį pajusti gali tik ragaudamas. Tad ir ragaujame. Abiem „Feudo Montoni“ vynams būdinga labai tamsi rubino spalva su violetiniais tonais. Aromatas šiltas, turtinga puokštė, tačiau abiejų vynų skiriasi. Skonis – taip pat. Alkoholio tūris ne per didelis – 13 %.

Ragaujame „Feudo Montoni“, 2000 m. Tais metais vyravo labai karšti orai ir vynai buvo tarsi „iškepti“, be rūgštumo, labai koncentruoti. Bet „Feudo Montoni“ išgelbėjo aukštis. Ūkio vynas išlaikė pagrindines savybes, nors visai išvengti gamtos poveikio negalėjo.

„Feudo Montoni“, 2003 m. – aromatas juntamas gerai, uogų ir prieskonių, jau nusistovėjęs. Skonis aksominis, vidutiniškai sunkus, su šokoladu, uogomis.

„Feudo Montoni Vrucar“, 2003 m. Aromatas brangesnis, ryškesnis, su slyvomis, datulėmis, žibuoklėmis, kava, muskato riešutu, tabaku. Skonis malonus, aksominis, su saldžiais taninais, juodom uogom, mineralais, sunkus, galingas, bet ir taurus. „Nero d' Avola“ – galingas vynas, mat vynuogės, iš kurių jis daromas, turi daug šviesos ir šilumos. Paprasta daryti galingą vyną Sicilijoje, bet sunku padaryti savitą ir elegantišką.

Ponui Fabio tai pavyksta. Pagirtas už tai jis pasiūlo paragauti naujausio vyno, kuris dar bręsta. „Feudo Montoni“, 2005, spalva tokia pat tamsi, graži, aromato dar nėra, tiksliau, jis atsiskleidžia pamažu ir tarsi „sustoja“. Skonis aitrus, bet jame jau juntamos uogos ir potencija tapti labai geru vynu, nes 2005 metų orai jam davė daug gero.

Prie vyno p. Fabio virėjas patiekė tradicinio sicilietiško, taigi – įdomaus, labai geros kokybės, skanaus maisto. Užkandžiams – lašinių su raumenukais, rūkytos šerno filė, vytintos ožkos nugarinės, avių ir ožkų sūrių, baklažanų, salierų, pomidorų salotų.

Pasta – ravioli. Desertas – La cassata-ricottos tortas su saldumynais – marcipanais, šokoladu ir vaisiais. Labai saldu. Tai – arabų kilmės valgis. Pasirodo, arabai labai saldino savo valgius – kad nesurūgtų. Prie deserto – austriškas „Eiswein“.

Algirdas Pateckas
„Verslo žinios“, 2006 12 29
Interneto archyvo nuotrauka 
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>