Naujojo pasaulio tviskesys imperijos ūkanose

Kalbant apie gėrimą, Didžioji Britanija populiariojoje sąmonėje dažniausiai suvokiama kaip alaus bei pabų, kur sėdimų vietų mažai ir kur po darbo, daugiausia penktadieniais, nusitvėrę pintos dydžio (kiek daugiau nei puslitrio) rasotas stiklines, stoviniuoja gėrėjai, šalis. Kai kas dar paminėtų škotišką viskį. Tačiau Britanija jau seniai tapo viena didžiausių vyno vartotojų pasaulyje, ir čia jau treji metai vyno išgeriama daugiau nei alaus.

Komerciniai britų pirkėjai yra tarp pasaulio lyderių tiek pagal apimtis, tiek pagal išleidžiamus pinigus: ir prekybos centrai dešimtimis tūkstančių dėžių perkantys nebrangų, nuobodoką, užtat lengvai nuspėjamą vyną, kuris parsinešamas namo kartu su raikyta duona, pupomis pomidorų padaže ir sausais pusryčiais, ir elitinio vyno pirkliai ne tik Londone, bet ir kituose dideliuose miestuose, parduodantys viduriniosios klasės viršutiniajam sluoksniui, kur šioks toks vyno išmanymas tapo tokia pačia norma, kaip ir svajonė (ne visada įgyvendinama) turėti namie vyno rūsį arba bent jau jo laikymui skirtą kontroliuojamos temperatūros spintą.

Britanija per metus išgeria apie 1,5 mlrd. butelių vyno. Manoma, kad po dvejų metų šioje šalyje vyno bus išgeriama iki 1,74 mlrd., ir 2008 metais, aplenkusi Prancūziją ir Jungtines Amerikos Valstijas, Britanija taps didžiausia vyno vartotoja pasaulyje.

Nenuostabu, kad tokia didelė rinka gamintojams yra pažadėtoji žemė, ir čia nugalėtojas jau aiškus. Tai Naujasis pasaulis, ir visų pirma – Australija. Kengūrų žemyno vynas Britanijoje užima 24 proc. rinkos, prancūzų vynas – antroje vietoje, o paskui eina JAV, Italija, Pietų Afrika ir Čilė. Maža to, prancūziško vyno dalis rinkoje (kaip ir ispaniško bei vokiško) nuolatos mažėja.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl tradicijų šalis, ūkanotasis Albionas, vis labiau nusigręžia nuo Prancūzijos vyno, kuris dar prieš 30 metų čia buvo apskritai bet kokio padoraus vyno sinonimas (ispanišką riochą tuomet gėrė pavieniai žinovai, itališki vynai buvo laikomi arba pigiu birzgalu, arba etnine keistenybe, kurią pritinka gerti nebent italų restorane, prie languotų staltiesių ir pipirų malūnėlių, o apie amerikietiškuosius ar australiškuosius buvo kalbama kaip apie nesusipratimą)?

Pirmoji priežastis (arba kaltė, anot prancūzų vyndarių) buvo prekybos centrų įsigalėjimas ir atsiradęs britų įprotis būtent ten pirkti naująjį demokratišką gėrimą. Parduotuvių tinklai norėjo ir tebenori, kad vynas būtų tiekamas itin dideliais kiekiais, stabiliai ir nekintamomis žemomis kainomis, o prancūziškoji AOC sistema tam nepalanki. Prekybos centras vyną parduoda ne todėl, kad pirkėjas čia gauna gerą patarimą, o todėl, kad jis siūlo patrauklią kainą. Dar prieš dešimtmetį didelės maisto parduotuvės skelbėsi turinčios „konsultantus“, padėsiančius išsirinkti vyną. Dažniausiai tai būdavo paaugliai, išklausę dviejų valandų kursą ir menkai artikuliuota kalba tegalintys papasakoti, kad „nu, reiškia, jeigu prie žuvies, tai, tipo, labiau tinka baltas, reiškia“. Prekybos centre dirbančio vyno eksperto, kuris patarinėtų klientams, idėja mirė neskausminga mirtimi.

O dar labiau šioms parduotuvėms reikėjo, kad gamintojas suprastų, jog didžiausi pinigai ateina ne iš ilgamečių tradicijų ir ne iš didingo chateau mistikos, o iš agresyvios rinkodaros, įstabios ir profesionalios reklamos. Prancūzų vyndariams tokios mintys buvo nepriimtinos ir atgrasios. Tuo tarpu australai ir amerikiečiai šioje terpėje pasijuto kaip žuvis vandenyje.

Nors dauguma geriausiai žinomų Britanijos vyno ekspertų visada prisipažįsta esą frankofilai (ir dar sako, kad jei turėtų išsirinkti dešimt mėgstamiausių vynų, visi jie būtų prancūziški), ir niekas neginčija garbingos prancūzų vietos pasaulio vynų olimpe, britai nepraleido progos pasišaipyti iš prancūzų arogancijos ir nenoro pripažinti, kad jie yra ne vieninteliai pasaulio vyndariai. Niekas taip nesumenkins žmogaus brito akyse, kaip „per rimtas savęs vertinimas, o prancūzų vyndariai būtent tuo ir užsiėmė. Mažiausiai dešimtį metų prancūzai apskritai nepripažindavo objektyvių skaičių ir atsainiai nurašydavo Naujojo pasaulio vynus kaip žemos kokybės sirupėlį, nekeliantį jokios grėsmės šimtmečių tradicijoms.

Prancūzas vyndarys su nefiltruota „Gauloises“ cigarete dantyse, apsivilkęs dryžuotais marškiniais, gyvenantis nuo vieno streiko iki kito, tapo anekdotišku personažu, o įžeidžiančius ir nervingus pasisakymus iš už Lamanšo, kad „australiški vynai labai pritinka nieko neišmanantiems, todėl britai juos ir mėgsta“, lydėjo kone visiškas atsisakymas net galvoti apie reklamą, kaip apie šėtono išmonę, netinkančią šventam vyndario amatui.

Populiarioje sąmonėje greta šių negailestingų karikatūrų australų ir amerikiečių vynininkai atrodė kaip kontrastas – įdegę, pasitempę, kalbantys angliškai, besišypsantys gerais dantimis. Jų įvaizdis kur kas labiau tiko televizijai, mėgstančiai ryškias Australijos, Kalifornijos ir Pietų Amerikos spalvas ir iškalbingus pašnekovus.

Maža to, australiško ir kito Naujojo pasaulio vyno istorija siūlė nedidelę dramą ir pamokomą siužetą apie tai, kaip arogantiškieji senbuviai buvo pamokyti naujokų. Britai užvis labiau myli plucky underdog, nevykėlį, kuriam galų gale pastangų ir užsispyrimo dėka pasiseka. Yra net pasakėčia apie pasipūtusį kiškį ir atkaklų vėžlį (gal todėl britai atkakliai nepripažįsta, kad geriausias britų tenisininkas Timas Henmanas, niekada neišlošęs nė vieno stambaus turnyro ir visada didvyriškai iškrentantis iš varžybų prieš pusfinalį, yra tik geriausias iš nevykėlių).

Be to, per visus televizijos kanalus keliaujančioms televizijos įžymybėms – Hugh Johnsonui, Ozui Clarke'ui, Malcolmui Gluckui – ir laidų prodiuserių labiausiai mėgstamam lakoniškam, paprastam pristatymo stiliui ir nuotaikai labai tiko epitetai, kuriais aprašomi Naujojo pasaulio vynai. Televizijos žiūrovo atmintis trumpa, jis negali ilgiesniam laikui sukaupti dėmesio. Todėl jei galima vyno aprašymą sutraukti iki kelių žodžių – uogienės skonio 'Shiraz', pipiriškas 'Zinfandel', limonadinis 'Colombard', – taip ir bus padaryta. Vaisių, uogų ir saldumynų gaidos daugelyje Naujojo pasaulio vynų ne tik aiškiau pareikštos, bet dažnai tampa ir pagrindiniu pardavimo argumentu, įsimenančia citata (soundbite), kurią mėgsta ir politikai, ir reklamuotojai.

Galiausiai, Britanija su Australija ir Pietų Afrika turi seną kolonijinį ryšį, kurio negalima pamiršti. Britai dažnai keliauja į Australiją (beprotiškai dažnai, jei turėsime galvoje milžinišką atstumą), nes daugelis ten turi pusbrolį ar ištekėjusią už australo seserį. Pietų Afrikos Respublika – irgi mėgiama brito, kiek turtingesnio už vidutinį (taigi, ir didžiausio vyno pirkėjo), atostogų vieta: kolonijinis palikimas, paslaugus aptarnavimas, egzotika, puikus oras ir kartu europiniai patogumai. Kalifornija, iš kur atkeliauja amerikietiškasis vynas, irgi daugelio tų, kam dabar per 40, jaunystės svajonių ir Holivudo filmų scena: Santa Monikos paplūdimys, San Francisko tiltas ir vingiuotas kelias Ramiojo vandenyno pakrante. 

Vyno pirkimas yra sentimentų ir jausmų lydimas poelgis: kaip ir kvepalų ar cigarų pardavėjai, vyno rinkodarininkai pirmiausia parduoda svajonę, o tik paskiau – prekę. Europoje tai, ko gero, perprato tik italai, noriai ir meistriškai įkinkę į italų maisto ir vynų populiarinimą Holivudo įvaizdžius apie itališkąjį gyvenimą (nebūtinai vykstantį pačioje Italijoje), nuo „Krikštatėvio“ iki „Sopranų“. Naujasis pasaulis tai suprato jau seniai, ir kaip saulė niekada nenusileisdavo virš Britų imperijos, dabar ji, rodos, visiems laikams sušvito virš tų, kas spaudžia ir raugina vynuogių sunką ūkanotų salų gėrėjams.

Andrius Užkalnis
„Vyno žurnalo“ informacija