Parodos
dalyviai šiais metais – kaip beje ir kasmet – visiems puikiai
pažįstami viskio gamintojai ir tiekėjai iš viso pasaulio. Žinoma
pirmuoju smuiku griežė Škotijos atstovai. Nevarginsim Jūsų
sąrašais ir statistine informacija, kurią galite rasti parodos
interneto svetainėje - www.whisky-show.com.
Šių metų viskio baro „W 1640“ komandos išvykos
desertas buvo nepriklausomo viskio pilstytojo (angl. bottler)
„The Gordon & Macphail“ surengta degustacija pavadinimu „The
Gordon & Macphail Timeline“. Šiai degustacijai negaliojo
parodos bilietas (95 svarai) ir reikėjo įsigyti atskirus (50
svarų). Kelios dešimtys bilietų buvo išgraibstytos per itin
trumpą laiką.
Ką gi kokio nuostabaus ragavome ir kokia
šios kompanijos veikla?
„The Gordon & Macphail“ –
šeimos valdoma įmonė, verslą pradėjusi 1895 metais. Per daugiau
nei 100 metų kompanija tapo vienu svarbiausių nepriklausomų viskio
srities specialistų. Jie vykdo didmeninę, bei mažmeninę prekybą;
viskio pirkimus statinėmis iš įvairių distilerijų, jo
išpilstymus ir pardavimą buteliais, arba tai kas angliškai
vadinama „bottler“, bei vadovauja Benromach distilerijai, kurią
įsigijo 1993 metais. Šiuo metu kompaniją valdo trečia ir ketvirta
šeimos karta.
2010 metais „The Gordon & Macphail“
pristatė itin senų viskių seriją „Generation“. Pirmasis buvo
„Mortlach“ 70 metų viskis, o šiais metais rinką pasiekė ir
„Glenlivet 70 YO“. „Mortlach“ butelio kaina pasaulio
parduotuvėse svyruoja apie 60 000 litų, antrasis perkopia 50 000
litų ribą.
Būtent septyniasdešimties metų senukas
„Glenlivet“ tapo mūsų aplankytos degustacijos karūna. Kiti
šiose dangiškose ragautuvėse dalyvavę viskiai ne ką mažiau
įspūdingi: „Benromach 30 years old“, „Glen Albyn 1975“,
„Strathisla 1963“, „Glen Grant 1953“.
Kaip matote visi
viskiai labai solidūs ir ilgus metus pratūnoję statinėse. Tad
nenuostabu, kad tiek kvape tiek skonyje netrūko razinų ir kitų iš
šerinių statinių atkeliavusių kvapų. „Benromach 30 YO“
skonis alsavo marcipanais, o pabaigoje išryškėjo gan stiprus
aštrumas, kuris netgi gali pasirodyti per aštrus.
Antrasis
viskis tai 1980 metais savo gyvavimą užbaigusios distilerijos Glen
Albin palikuonis. Šis viskis taip pat brandintas pakartotinai
naudojamose (refill) šerio statinėse. Prie kvapo pasižymėjau
kivi vaisius, o skonyje užkliuvo lengvi cinamono ir lazdyno riešutų
atšvaitai.
Kuo toliau tuo darėsi įdomiau. „Strathisla
1963“. Išpilstytas šiemet, tad baisu ir skaičiuoti kiek čia tų
metų. Įspūdingas skaičius gaunasi, ar ne? 43 % stiprumo su tų
pačių razinų ir lengva obuolio rūgštele kvape. Labai kreminis ir
puikus kavos poskonis.
Kas ten dar liko? Ogi „Glen Grant
1953“. Beje „Glen Grant“ viskį pamėgo ir viskio bare „W
1640“, o aš jį spėjau įvardinti kaip geriausios kainos ir
kokybės čempioną mūsų meniu. Tad buvo labai įdomu paskanauti
šio auksinių vestuvių amžiaus herojus.Brandintas pirmo užpylimo
(first fill) ir pakartotinai (refill) naudojamose šerio
statinėse. Kvapas, be visų būdingų šeriniams viskiams aromatų,
alsavo ir odos, bei lengvu mėtų dvelktelėjimu. Skonis, kaip ir
priklauso itin brandžiam viskiui, pilnas tretinių, arba tik per
itin ilgus brendimo metus atsirandančių poskonių, tokių kaip odos
ir medinės dėžės.
Na ir štai pagaliau, jo didenybė –
„Glenlivet 70“. Taurelėje esančių 20 ml mažiausia kaina būtų
apie pusantro tūkstančio litų. Tad gerti, ar negerti? :)
Supiltas
į šerio statines 1940 metų vasario 3 dieną šis viskis į
butelius buvo išpilstytas statinės stiprumo. Bet stiprumo liko tik
45,9 %. Banalu būtų pasakyti, kad tokio viskio skonio iki šiol
neteko ragaut.
Tai itin gerai prinokusiais egzotiniais vaisiais,
senu ąžuolu, ar net vašku alsuojantis gėrimas. Tiek skonyje tiek
kvape gausu aromatų ir kvapų kuriuos galima užuosti ir pajusti
sename mediniais baldais apstatytame kambaryje. Šie skoniai yra
ypatingai taurūs ir ilgai išliekantys, tarpusavyje puikiai
balansuojantys ir sukuriantys tvarią visumą. Likome priblokšti
visomis prasmėmis ir po degustacijos įžengę į parodą juokavome:
ką gi ragauti toliau, jei ką tik skanavai „Glenlivet 70“?
Tačiau
ragauti tikrai buvo ką. Kiekvienas iš parodos dalyvių gavo po du
žetonus už kuriuos buvo galima išbandyti vieną iš itin solidžių
ir senų viskių. Dar vienas įspūdingas sąrašas, kurį
analizuodami galite pavarvinti seilę, o mums tai buvo galvą
laužančios dvejonės – ką gi pasirinkti.
Pirmoji mano
korta krito ant „Glenglassaugh 1968 Legacy“. Tačiau ne dėl šio
viskio kainos, kurio butelis kainuoja apie 1700 litų, bet dėl šios
distilerijos sąsajų su Lietuva. Taip taip, jums nepasirgirdo...
Toliau skaitykite dienoraštyje >> http://viskiobaras.blogspot.com
Šarūnas Karalius
Viskio baro „W 1640“ ir Meniu.lt
informacija
Autoriaus nuotraukos