Vadintis restoranu „Blusynei“ būtų tas pats, kas bandyti vienu šuoliu peršokti Nemuną. Jaukus vyno baras su maža, bet aukštos kokybės virtuve labiausiai atitiktų prancūziškojo bistro reikalavimus, o susigyvenęs su Vilniumi galėtų tapti viena iš simboliškiausių jo vietų.
Kai aš mažas buvau, man sakė, kad jei blusa būtų žmogus, tai ji Nemuną vienu šuoliu peršoktų. Bet kadangi blusa nėra žmogus, tai ji daugiausia gali peršokti tik nuo vieno kailio ant kito. Todėl labai svarbu susitarti iš anksto, apie kokius dydžius, matus ir šuolius kalbam.
Pavasario pradžioje atsidaręs baras-restoranas „Blusynė“ dėmesį patraukė visai atsitiktinai. Vilniaus senamiesčio šerdyje esanti Savičiaus gatvė nėra nei pati šviesiausia, nei labai palanki pėstiesiems – iš Didžiosios gatvės Užupio link ja vyksta pagrindinis eismas. Einant pro šalį užkliuvo ant sienos kabėjusi juoda lenta su kreida ant jos užrašytais dienos patiekalais. Vilniuje tai – jau įdomu. Reikia manyti, kad ranka užrašytas dienos meniu rankomis ir bus paruoštas. Supraskit teisingai, ne kojomis kitur dirba, tačiau užrašas kreida kvepia maža namų virtuve ir Europos pietumis. O Lietuvoje jau „labas vakaras“ – vakarienės metas.
Sąmokslo dalyviai
47 m2 telpa viskas – baras, virtuvė ir 12 staliukų. Nepastebėtas čia neliksite visomis prasmėmis. Kaip galite įsivaizduoti, juo didesnė kompanija, juo mažiau galimybių. Ne apie rinką čia, o apie vietą „Blusynėje“. Susėdus vakarieniauti dviese prie vieno iš kvadratinių staliukų, vietos užtektų tik vyno taurėms arba alaus bokalams su žemės riešutų lėkštute. Tą ir daro šalia sėdintys kaimynai. Nors jei būčiau žinojęs, prieš rezervuodamas staliuką sekmadienio vakarienei galbūt būčiau paprašęs palikti vieną kurį iš didesnių kampinių, o ne tą likusį, ant tako prie virtuvėlės durų.
„Blusynės“ aplinka savaime įpareigoja prisistatyti ir pristatyti vakaro dalyvius. Juodai apsirengęs, malonus, tačiau diskretiškas padavėjas kontrastuoja su šios vietos ir aplinkybių šeimininke Margarita. Ji laisvai angliškai bendrauja su kampe sėdinčiais airiais ir keliomis atsitiktinai užklydusiomis norvegėmis, čia ji prieina, pasisveikina su dviem nuolatiniais lankytojais, čia pro šalį prabėgdama paklausia mūsų, ar viskas gerai. Leidimą sujungti du gretimus staliukus vakarienei ji duoda ne iš karto ir tik su sąlyga, kad atėjus naujų svečių jį „atiduosime“. Todėl ir sakau, kad mieliau būčiau sėdėjęs kampe, prie ten sujungtų dviejų stalelių, nes jų neišskyrė, nors sėdėjo tik pora. Kita vertus, nėra jokio skirtumo, kur sėdėsite, – didelių paslapčių čia geriau nepasakokite, jas „Blusynėje“ girdės visi. Apie tai, kas tą vakarą buvo kalbėta prie mūsų ir aplinkinių stalų, tegul lieka paslaptis. Iš „Blusynės“ nieko negalima išsinešti, jei jau čia užklydote. Juolab kad kitą vakarą bus kitos kalbos ir kiti dialektai.
Geriau pakalbėkim apie tai, kas raštu sudėta. Pirmiausia reikia paminėti ilgą vynų sąrašą, kuriame yra gerų DO vynų iš Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Čilės ir Australijos. Butelis kainuoja nuo 50 iki 200 Lt. Nemažas viskių pasirinkimas, yra itališkų žolelių likerių, normandiško obuolių brendžio – kalvadoso. Alaus bokalas čia kainuoja 8 Lt. Taurėmis (10 Lt) parduodamų vynų pasirinkimas apsiriboja dviejų rūšių raudonuoju ir dviejų rūšių baltuoju. Mažokai, turint omenyje už kalvio iškaldintų grotų sienų ertmėse išrikiuotų vynų armiją. Vyno politika čia grindžiama atidaryto vyno butelyje kokybe – „Blusynės“ dydis neleistų vienu metu laikyti atkimštus šešis skirtingus butelius vyno. Galbūt. Juolab kad ir gerti butelį vyno visada pigiau nei taurėmis. O alų veikiausiai – ne bokalais, bet statinėmis.
Kasdienės duonos
Sakoma, kuo labiau – tuo geriau. Kai ilgas, geriau ilgesnis, o kai trumpas, tai jau geriau trumpesnis. Užkandžiams prie ilgo vyno sąrašo siūloma nuo marinuotų alyvuogių (7 Lt) iki itališkų sūrių rinkinio – parmezano, padano, provolonės ir avies pieno „Pecorino pepato“ su pipirais (14 Lt) arba itališko džiovinto kiaulienos kumpio su melionu (18 Lt).
Prie alaus „Blusynė“ siūlo pasižvalgyti, kas yra kitoje Viduržemio jūros pakrantėje: libanietiškas užkandis „kiube“ su kedro riešutais ir jogurtiniu padažu (12 Lt) arba užkąsti traškučių su „hummus“ – trintų avinžirnių ir sezamo sėklų tyre ir aštriu „harissa“ – čili padažu (12 Lt).
Verčiam kitą puslapį. Šešios salotų rūšys vėl gaiviai padvelkia Viduržemio jūra: nuo žalėsių su graikinių riešutų aliejaus užpilu (15 Lt) iki salotų su karšta jautienos filė ir balzamiko užpilu (18 Lt). Sąrašo viduryje tarp žalių lapų dar rasite fetos, pelėsinio ir ožkos sūrių, džiovintų pomidorų, vynuogių ir putpelių kiaušinių. Jei norite daugiau aliejaus, iš virtuvės jums atneš to paties balzamiko ir aliejaus mišinį. Atskirai nėra.
Paragavus iš trijų „Blusynės“ siūlomų sriubų žuvienės su absentu (12 Lt) galima paploti tiek virėjui už darbą, tiek sau per pilvą – nedideliame dubenėlyje plaukioja paradoksaliai dideli žuvies gabalai. Retai kur Lietuvoje naudojama šviežia kalendra žuvienę irgi skaniai puošia. Tiek prie sriubų, tiek prie salotų patiekiama lazdelėmis supjaustyta džiovinta balta duona. Vieną dieną mieste kilusią šviežios duonos krizę „Blusynė“ puikiai atlaikytų, tačiau senoliai visada mokė, jog duonos „juodai dienai“ visada reikia turėti atsargoje. Ypač džiovintos, kad niekada nepritrūktų.
Odisėjos meniu
Atsivertus pagrindinių patiekalų puslapį paaiškėja, iš kur Viduržemio vėjai traukia: šefas Osama rekomenduoja libanietišką vištieną „tum basko“ su egzotiškais ryžiais (28 Lt). Tačiau renkamės šefo Deniso skorpionžuvės filė su spanguolėmis ir putėsių karūna (28 Lt), kurią pasiūlė diskretiškasis padavėjas. Šalia to – p. Margaritos močiutės iš Vidurio Azijos atsivežtą ir kelių šeimos kartų pakoreguotą receprą: „Blusynės“ krosnyje keptą vištieną su grietinėlės ir žolelių padažu (26 Lt). Sultinga paukštiena puikiai atlaikė firminio patiekalo vardą. Tačiau sausą kiaušinių putėsių karūną dėvinti skorpionžuvės filė prašyte prašėsi savo pačios sulčių. Sunkiai paaiškinamas liko ir prabangus, raudonas jai patiestas šviežiai trintų spanguolių kilimas. Kartokos ir rūgščios spanguolės tikrai mėgsta riebią mėsą, tad apvarvėjusi lašiša čia būtų buvusi kaip tik. Skorpionžuvę ir raudonąjį Riochos „Campo Viejo“ vyną spanguolės lengvai įveikė.
Tą dieną midijų su grietinėle ir vynu arba kokoso pienu ir tailandietiškais prieskoniais (34 Lt) vakare jau nebuvo likę. Iš „Blusynėje“ siūlomų raudonos mėsos patiekalų viliojo jautienos filė didkepsnis su daržovių garnyru ir vienu iš 4 pasirinktų padažų (35 Lt).
Deserto tą vakarą gauti irgi nepavyko. Tarkim, dėl skirtingos restoranų ir barų kultūros Lietuvoje. Paprastai suvalgius išsirinktus pagrindinius patiekalus padavėjai grįžta su tuo pačiu ar atskiru desertų meniu. Tačiau gali būti, kad Lietuvoje yra įprasčiau viską susakyti iš karto, nes ne iš blogos juk valios padavėjas jums nepasakys, kad virtuvė užsidaro, šefas išeina ir nebus kam to deserto paruošti. Juo labiau kad patiekalai čia, atrodo, yra ruošiami tada, kai užsakomi, ir iš to, ko tuo metu yra virtuvėje. Taip, kaip namuose.
Audrius Stasiulaitis
„Verslo žinios“, 2007 04 27
Interneto archyvo nuotrauka
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>
