Absentas. Žalias kaip saulėlydis...

Taurus gėrimas absentas gimė ir išpopuliarėjo tuo pat metu kaip ir paskutinieji didieji menininkai. XIX a. stipri, žalios spalvos pelynų trauktinė skatino kurti ir privesdavo iki beprotybės, XX a. buvo uždrausta, o dabar išgyvena renesansą.

Absentą kaip vaistą, skirtą virškinimo bei kitoms ligoms gydyti, 1792 m. sukūrė Šveicarijoje gyvenęs prancūzas daktaras Pierre Ordinaire.

XIX a. viduryje absentas paplito tarp Alžyre buvusių Prancūzijos kareivių, kurie jį naudojo dezinfekcijai bei kaip vaistą užkrečiamų ligų profilaktikai.

Prancūzai pastebėjo, kad vietiniai gyventojai musulmonai geria absentą, maišytą su vandeniu, nors alkoholį gerti jiems draudžia tikėjimas. Gyventojai galimybę gerti absentą aiškino tuo, kad sumaišytas su vandeniu jis tampa baltos spalvos ir Alachas negali jo atskirti nuo arbatos su pienu.

Kareiviai perėmė šį absento gėrimo būdą ir atvežė jį į Prancūziją, čia jis tapo rafinuotu elito gėrimu, kurį vartojo tik aukštuomenė ir vidurinioji klasė kaip aperityvą prieš valgį.

Pats gėrimo būdas pasikeitė ir tapo ritualu: į taurelę įpildavo šiek tiek absento, ant jos padėdavo šakutę su gabalėliu cukraus, ant pastarojo užlašindavo dar truputį absento ir jį padegdavo, pradėjus cukrui lydytis, užpildavo vandens.

XIX a. pabaigoje absentas išpopuliarėjo visoje Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Čekijoje tapo vienu iš populiariausių stipriųjų gėrimų.

Menininkai siejo absentą su įkvėpimu ir kūryba. Van Gogas, Rembo, Pikasas, Oskaras Vaildas, Ernestas Hemingvėjus, Augustas Strindbergas, Polis Verlenas jį gerdavo ir garbindavo.

Štai kaip jie apibūdindavo absentą.

O. Vaildas: „Absento spalva – nuostabiai žalia. Jo pilna stiklinė – labai poetiškas vaizdas. Kuo gi absentas skiriasi nuo saulėlydžio?“

E. Hemingvėjus: „Absentas burnoje lengvai ir švelniai anestezuoja liežuvį. Prisigėriau vakar absento ir atlikinėjau triukus su peiliu. Ypač gerai išeidavo, kai mėtydavau jį į rojalį.“

„Karaliaus Ūbo“ autorius Alfredas Žari vadindavo jį „lerb sent“ – šventąja žole. Paprastai po absento jis sėsdavosi ant dviračio ir lenktyniaudavo su traukiniu.

Nepaisant gėrimo populiarumo, netrukus buvo pastebėtas neigiamas jo poveikis: dėl savo stiprumo jis gali tapti alkoholizmo priežastimi. Pastebėta, kad gėrime esanti didelė eterinio aliejaus tujono koncentracija gerokai sustiprina apsvaigimą, kaip manoma, ilgainiui sukeliantį haliucinacijų.

Pirmojo pasaulinio karo metais Paryžiuje rimtai imta tvirtinti, kad būtent dėl absento taip nesiseka kariauti. Prancūzų karininkai, išgėrę jo, praranda orientaciją ir nesigaudo mūšyje, o prūsai plempia sau alų, ir jų tokios problemos nekamuoja.

Viešai buvo pademonstruota, kad svarbiausia šio gėrimo skiriamoji medžiaga sukelia katėms ir triušiams epilepsiją.

Kontrkultūrinis rašytojas, režisierius Gi Deboras gretino „fantastišką sąmonės lengvumą ir gąsdinantį aiškumą“ išgėrus absento su „varginančiomis cheminių narkotikų haliucinacijomis“, „tuščiu marihuanos sukeltu juoku“ ir „grubiu kokaino entuziazmu“. XX amžiaus antroje pusėje ieškoti absento jis specialiai vykdavo į Barseloną, mat absentas tuomet daugelyje šalių buvo uždraustas.

Draudimų nepriėmusių Ispanijos, Portugalijos, Lotynų Amerikos šalių patirtis parodė, kad saikingai vartojant, neigiami absento poveikiai nepasireiškia. Šiuo metu Europos Sąjungoje absento gamyba leidžiama, nors daugumoje šalių ribojamas tujono kiekis, kuris negali viršyti 10 promilių (1 litrui spirito gali būti ne daugiau kaip 10 ml tujono).

Absentas vėl masina bohemos atstovus. Merilin Mensonas, Džonis Depas, Eminemas neslepia savo susižavėjimo šiuo žaliu skysčiu.

Lietuvoje absentu nėra prekiaujama, žaliąjį gėrimą populiarina klubai ir kavinės.