Burmistras apjungia Lietuvos didikų bei bajorų tradicinius patiekalus ir Europietišką virtuvę. Tai - Bernelių užeigos projektas, tad didžioji dalis meniu gali pasirodyti kiek pažįstama.
Trumpas ir aiškus pavadinimas - „Mo bistro“ veikiausiai pažįstamas daugeliui vilniečių. Juk tai - vieno lankomiausio ir moderniausio Vilniaus muziejaus dalis.
Nors erdvi „Gerų laikų“ salė nepasižymėjo šiluma, prisėsti čia buvo išties malonu. Interjeras man nepasirodė nuobodus ar panašus į daugumą naujai atsidarančių restoranų, atvirkščiai - „Gerų laikų“ erdvė - spalvinga ir dinamiška.
Ar kada nors susimąstėte, kaip puiku būtų nors akies krašteliu žvilgtelėti ar net pačiam atsidurti svetingumu garsėjančių italų namuose, kai jie vakarieniauja? Nė neabejoju, prisėsti prie valgiais nukrauto stalo būtumėte pakviestas akimirksniu.
Kai dienos darosi vis trumpesnės ir tamsesnės, ryškių spalvų ieškoti nejučia imame visur: šventinėse girliandose, ryto danguje, lėkštėse, naujose, anksčiau niekada neplankytose vietose. Vienas tokių, niūrų lapkričio dangų praskaidrinanti galinčių restoranų man pasirodė saulėtų Havajų įkvėptas „Please.lt“, kurį ir nusprendžiau aplankyti tamsų ir šaltą rudens vakarą.
Aukštą kartelę ypač lengva iškelti naujiems, anksčiau niekada negirdėtiems restoranų pavadinimams. O ypatingai tokioms vietoms, kurios, socialinėje erdvėje žada tikrus skonių atradimus, prilygstančius net pačioms įdomiausioms ir netikėčiausioms maisto kelionėms. Būtent tokiais žodžiais, apie savo dienos pietus atsiliepia „Marina Bistro“.
Rudens spalvomis nuspalvintas senamiestis šiandiena mus atvedė ne kur kitur, kaip į gero alaus gerbėjų jau spėtą pamėgti gastropub’ą - HOP DOC.
Restoranų bei kavinukių, kuriuose pusryčiai tiekiami ištisą dieną pavadinimus galėčiau suskaičiuoti ant rankų pirštų, todėl nenuostabu, jog nauja pusryčių vieta Vilniuje - „Moss Cafe“ akimirksniu patraukė mano dėmesį.
Legendiniu dažnai pavadinamas japoniško maisto restoranas Vilniuje „Kamikadzė“ savo lankytojus ilgą laiką džiugino kokybiškais, tačiau limituotais dienos pietumis. Įsimintinu jų skoniu ne kartą mėgavausi ir aš, bet, turiu pripažinti, šio japoniško maisto pasiilgdavau ne tik dienomis, bet ir vakarais.
Šiandieną, smagiai riedant paspirtukais, visai naujai išklotu laisvės alėjos grindiniu, akis užkliudė restoranėlis, kurio anksčiau nebuvome pastebėję. Sakote kas gi tai? O gi restoranas MANGAL!
Atrodo, jog Teatro aikštės pašonėje Klaipėdoje įsikūręs restoranas „Piccolini“ niekada nebūna tuščias. Kaskart praeidama pro šią vietą matau restorano duris varstančius lankytojus, o užsukusi vidun - be atokvėpio salėse besisukančias padavėjas. Išsiaiškinti, kodėl „Piccolini“ taip traukia klaipėdiečius ir miesto svečius, keliavau vieną šeštadienio popietę.
Tai vieta, į kurią negali eiti skubėdamas ir tikėtis, kad spėsi į spektaklį, prasidedantį už geros valandos. Tai vieta, į kurią ateini pabėgti nuo kasdienio tempo, tarsi pavaros perjunginėjamo į vis didesnį režimą sulig kiekviena darbo savaitės diena.
Savaitgalio popietė nedideliame, šviesos ir žmonių šurmulio pilname restoranėlyje ant jūros kranto. Skamba lyg atostogų romano puslapiuose aptiktas sakinys, tiesa? Tačiau kasmet pilnėjančiame Lietuvos pajūryje atsirado būtent tokia idiliška, it knygose aprašyta vieta, žaisimingu pavadinimu „Baltas Ruonis“.
Prieš gerą mėnesį Kauno Laisvės alėjoje duris atvėrė restoranas Meet & Taste. Vėlyvą sekmadienio rytą atvykus papusryčiauti, buvome pasitikti malonaus padavėjos pasisveikinimo ir ne itin jaukios atmosferos.
Sekmadienio rytą telefone ieškant geriausios vietos brunch‘ui Kaune, skirtinguose interneto puslapiuose ne kartą pasikartojo ta pati vieta – Holy Donut. Panaršęs šių Šventų Spurgų facebook‘o paskyroje ir aš užsinorėjau visomis tomis gėrybėmis savo skrandį nudžiuginti.
Kai visko pilna ir vasaromis kiek perkrauta Palanga pasipildė dar vienu nauju restoranu aš ir nustebau, ir apsidžiaugiau. Netikėta buvo tai, kad naujasis restoranas „Amsterdam Plaza“ duris atverti nusprendė vasaros pabaigoje.
Raudonai šviečiančią barbecue iškabą J.Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankryžoje buvau nusižiūrėjusi jau seniai. Virš atkreipiančios dėmesį švieslentės kabo kažkur jau seniau girdėtas pavadinimas „City Chef”
Kai išgirdau, jog Palangoje atsidarė naujas mėsos patiekalų restoranas „Barcode“, džiaugtis naujove nepuoliau. Iš pirmo žvilgsnio pamaniau, jog tai - eilinė kurortinė kavinė, svečius viliojanti niekuo neišsiskiriančiais skoniais.
Kelias link naujo japoniškos virtuvės restorano „Narushi“ mane veda į Vilniaus stoties rajoną. Mažytę, tačiau pilną Japonijos skonių erdvę atradau Halės turgaus pašonėje.
Dinner map dar iki atidarymo viešino gardžiai atrodančių patiekalų nuotraukas. Nusprendžiau įsitikinti pats, ar iš tiesų valgomųjų gėrybių vaizdas ir skonis atitinką tą, kurį buvo norima perteikti vizualais?
Apsilankyti „Hilton“ viešbutyje įsikūrusiame mėsos restorane „Beef Room“ buvo labai įdomu. Ar maisto kokybė ir personalo profesionalumas sužavės nuo pat pirmųjų atidarymo dienų?
Gegužės pabaigoje, J. Basanavičiaus gatvės papėdėje, atvėrė duris The Urban Garden. Soc. tinkluose estetiškais vaizdais patraukusi mano dėmesį, atsidūrė norimų aplankyti kavinukių sąraše.
Restoranas „monai“ yra vieta, kurią drąsiai rekomenduoju draugams. Be abejonės, išvyka į „monus“ savaime yra maža šventė, tad šeštadienio vakaro laukiau su nekantrumu.
Leyla – švelniai lūpose suskambantis merginos vardas. Šiuo vardu pavadintas nedidelis libaniečių virtuvės restoranėlis Vilniaus širdyje. Čia užklydome šiltą liepos mėnesio vakarą.