Persikai – puikaus skonio ir grožio vienybė

Persikai tokį pavadinimą gavo todėl, jog europiečiai ilgą laiką buvo įsitikinę, kad šių vaisių tėvynė – Persija (dabartinis Iranas), tačiau iš pat pradžių persikai augo tik Kinijoje, o vėliau paplito ir kitose pietų šalyse.

Persikų medžiai užauga maždaug iki 5-10 metrų aukščio, gyvuoja apie 20 metų ir subrandina labai skanius, sultingus vaisius. Vaisiai gali būti raudoni, rožiniai, oranžiniai, geltoni ar net beveik balti, o gali būti ir visų šių spalvų derinys.

Persikai – tai saldus sultingas minkštimas, kurio viduje yra didelė sėkla. Vaisiai pasižymi savitu aromatu ir labai švelnia odele. Nesumaišykite persiko su nektarinu, nes pastarieji, bent tie, kurie eksportuojami į Lietuvą, būna tokių pat spalvų, tačiau persiko odelė yra švelni ir su pūkeliu, o nektarino – be pūkelio, gali būti netgi blizgi. Kaip atsirado nektarinas, iki šiol nežinoma. Pirmą kartą nektarinai minimi 1616 metais Anglijos istoriniame šaltinyje, tačiau manoma, kad centrinėje Azijoje jie buvo auginami daug anksčiau.

Rytų šalių gyventojai persiko odelę lygindavo su moters oda, Kinijoje šį vaisių lygindavo su jauna nuotaka. Ir tikrai neveltui, nes persikas gali labai pagelbėti mūsų odai, pavargusiai po žiemos. Juose esantys pektinai jaunina ir gaivina odą, rūgštys ją šviesina, o vitaminai pašalina suragėjusias ląsteles. Norėdamos atsigaivinti persiku, jį tiesiog sutrinkite, sumaišykite su šaukšteliu citrinų sulčių ir tepkite ant veido odos, po dešimties-penkiolikos minučių nusiplaukite su drungnu vandeniu.

Kinijoje iki šiol tikima, kad persikas ilgaamžiškumo šaltinis. Taigi, naudokite persikus visokiausiais būdais, ir gyvensite ilgai, būsite gražūs ir sveiki.

Pagal užsienio spaudą parengė Laura Kubilienė
Meniu.lt informacija
Interneto archyvo nuotrauka