Moliūgai

Šviežios daržovės – puikus komponentas, kurio sumanūs virėjai niekad nepamiršta ruošdami gardžiausius patiekalus ar kurdami naujus, pikantiškus receptus. Tam tinka ne tik pas mus užaugintos, bet ir iš šiltesnių kraštų atvežtos daržovės, vis labiau populiarėjančios ne tik dėl puikaus skonio, bet ir dėl to, kad pagrįstai laikomos sveikatos šaltiniu. Mūsų kavinėse bei restoranuose dar gana retai vartojamos puikias maistines savybes turinčios moliūginės daržovės. Gal todėl, kad tai gana neįprasta „žaliava“ gurmaniškiems patiekalams ir mūsų fantazija apsiriboja tik blyneliais. Jose ne tik daug vitaminų, mineralinių medžiagų bei kitų komponentų, reikalingų žmogaus organizmui, bet jos yra ir mažai kaloringos, padeda geriau virškinti kitus maisto produktus. Jau ir Lietuvoje yra auginamos moliūginės daržovės šiltnamiuose. Savaime jos auga tropinio ir subtropinio klimato juostose. Yra žinoma daugiau kaip šimtas moliūgų veislių. Jų būna įvairių formų ir spalvų. Dauguma jų atkeliavo iš Pietų Amerikos. Maistui daugiausia auginami šie moliūgų giminės atstovai: aguročiai, agurkai, patisonai, cukinijos. Prie moliūginių daržovių priskiriami ir pas mus dažniausiai desertui vartojami arbūzai bei melionai.

Senovės Meksikos gyventojai moliūgus valgydavo dar prieš tris tūkstantmečius iki Kristaus gimimo. Iš Amerikos, dabartinės Teksaso valstijos, kur jie buvo auginami, moliūgai pateko į Europos žemyną. XIX a. šis augalas pasiekė net Sibirą. Moliūgai buvo vartojami ir mityboje, ir kaip pašaras gyvuliams. Iš moliūgų gaminama daug įvairiausių patiekalų, nes valgomas ne tik šio puikaus augalo minkštimas, bet ir sėklos. Reikėtų paminėti ir tai, kad moliūgai, o ypač jų sėklos, vartojami įvairioms ligoms gydyti. Populiariausia ir dažniausiai Lietuvoje auginama moliūginė daržovė – agurkai. Tai vienas seniausių žmonių vartojamų augalų. Agurkai auginami jau daugiau kaip 6000 metų. Jų gimtine laikoma Indija. Dabar Šiaurės vakarų Indijoje aptinkama laukinių šio augalo brūzgynų. Agurkų buvo rasta ir senovės Egipto kapavietėse. Gal iš Indijos, gal iš Egipto agurkai pasiekė senovės Graikiją ir buvo deramai įvertinti gyventojų bei medikų, o vėliau pasidarė populiarūs ir visame pasaulyje. Į Lietuvą agurkų sėklos kartu su manta atsivežtos atvykėlių. Šios aromatingos daržovės iš karaimų daržų netruko paplisti į kitas bajorų ar karalių žemes. Beje, manoma, kad iš Trakų ir Panevėžio daržų agurkai pradėjo savo pergalingą žygį link Krokuvos, Stokholmo, Rygos.

Yra susiklosčiusios tam tikros agurkų vartojimo tradicijos. Antai, Anglijoje populiarūs sumuštiniai su agurkais, Vokietijoje – agurkų salotos su varške, o Lenkijoje mėgstami medalionai iš agurkų... Iš agurkų dažnai gaminami originalūs ir skanūs pirmieji patiekalai: sriubos, šiupininės ir pan. Aguročių ir patisonų tėvynė – Amerika, iš kur jos XIX a. buvo atvežtos į Europą.

Agurotis – artimiausias moliūgo „giminaitis“. Mineralinių medžiagų ir vitaminų kiekiu agurotis beveik nesiskiria nuo moliūgų.

Patisonas – prancūziškas žodis, reiškiantis augalinį pyragą. Iš tiesų pavadinimas nusako tikslią vaisiaus formą. Patisonų ir aguročių maistingumas beveik vienodas, tačiau patisono minkštimas kietesnis ir skanesnis, turi malonų grybų ar agurkų skonį.

Cukinijos – itališki aguročiai. Jos taip pat plačiai auginamos Lietuvoje ir yra daugelio patiekalų sudėtinė dalis, rečiau gaminamos kaip pagrindinis patiekalas. Dėl mineralinių komponentų gausos ir šarminio poveikio medžiagų apykaitai šios daržovės nepakeičiamas mūsų mityboje. Jos valgomos keptos, troškintos, žalios, taip pat marinuojamos ir rauginamos.
Kaip desertas Lietuvoje dažniausiai mėgstami yra melionai ir arbūzai.

Melionas, kilęs iš Mažosios ir Vidurinės Azijos, vėliau paplito kitose šalyse. Jis turi daug cukraus, azotinių ir aromatinių medžiagų, riebalų ir pan. Melionas yra malonaus skonio, todėl labai mėgstamas daugelyje šalių. Anglai melioną valgo per pusryčius, JAV neretai meliono skiltele pradedami pietūs. Artimuosiuose Rytuose šviežias arba marinuotas melionas patiekiamas prie mėsos ar žuvies, Vidurinės Azijos gyventojai melioną vytina. Lietuvoje jis dažniausiai valgomas desertui.

Arbūzas yra kilęs iš Pietų Afrikos. Kalachario pusdykumėje jis iki šiol auga savaime. Žydai ir arabai arbūzus augino dar 1500 m. prieš Kristų. Vakarų Europoje jis atsirado tik XI-XII a. kryžiuočių riterių dėka. Į Rusiją arbūzus atvežė totoriai. Jie ir paplito Žemutinės Volgos rajonuose. Rusiškas augalo pavadinimas kilo iš iraniečių kalbos žodžio charbiuza, reiškiančio melioną arba didelį agurką. XVII a. viduryje arbūzai pradėti auginti ir Ukrainoje. Įvairios arbūzų rūšys auginamos pietiniuose ir pietrytiniuose europinės dalies rajonuose. Paprastai prinokę arbūzai valgomi švieži. Skanus prinokusio arbūzo minkštimas yra puikus desertas, jis labai gerai malšina troškulį. Labai skanūs sūdyti arbūzai. Kai kuriose vietovėse gaminamos arbūzų sultys ilgesniam laikymui. Virinant arbūzų sultis, galima pasigaminti tam tikros koncentracijos arbūzų „medų“. Iš arbūzo žievės gaminamos labai skanios cukatos. Žievė paprastai sušeriama gyvuliams. Iš arbūzo sėklų galima išspausti gero aliejaus. Tenka pastebėti, kad tik nedaugelis viešojo maitinimo įstaigų gamina patiekalus iš moliūginių daržovių. Vienas iš tokių restoranų yra Vilniuje – „Olimpyc Gym“. Jame gal dar galite paskanauti patiekalo „Vištienos kepsneliai su moliūgų sėklomis“. Moliūginių daržovių patiekalus gamina ir Kauno viešbučio „Perkūno namai“ restoranas. O Šiaulių viešbučio „Šaulys“ restorane galite rasti originalų patiekalą – lašišą su įdomiu moliūgų sėklų padažu.

Pikantiškas lašišos kepsnys
Restoranas „Šaulys“ (Šiauliai), gamybos vedėja – Rita Jašauskienė.

200 g lašišos, 50 g pievagrybių, 30 g baklažanų, 80 g paprikos, 30 g garstyčių, kiaušinio trynys, 70 g citrininio padažo, 20 g moliūgų sėklų, 30 g laimų vaisiaus.

Lašiša ištrinama garstyčių, kiaušinio trynio ir prieskonių mišiniu, ant viršaus dedami pievagrybių griežinėliai, užpilamas likęs mišinys ir kepama konvekcinėje krosnyje 10 min. Supjaustyti baklažanai pakepinami kartu su paprika. Iš miltų, grietinėlės, citrinų sulčių bei medaus pagaminamas citrininis padažas. Sudedamos moliūgų sėklos, dar pakaitinama. Ant pakepintų daržovių dedamas lašišos kepsnys, aplink pilamas padažas.

Vištienos kepsneliai su moliūgų sėklomis
Restoranas „Olimpic Gym“ (Vilnius).

150 g vištos krūtinėlės be kaulų ir odos, 30 g grietinėlės, 20 g moliūgų sėklų, druskos ir baltųjų pipirų pagal skonį.

Garnyrui:

200 g šaldytų ar šviežių daržovių.

Vištos krūtinėlė be odos ir kaulų sukapojama, palaistoma grietinėle arba pienu, dedama truputėlis druskos ir maltų baltųjų pipirų. Formuojami lapelio formos kepsneliai, kurie apvoliojami moliūgo sėklose. Verdama garuose, konvekcinėje krosnyje. Baigiant virti, į krosnį dedamos garnyrui skirtos daržovės. Tai gali būti šparagai, cukinijos, morkos, Briuselio ar žiediniai kopūstai ir kt. Daržovės neturi būti suvirusios, o kepsnelis – per daug perkepęs.

Salotos melione „Pažadėtoji žemė“
Restoranas „Perkūno namai“ (Kaunas).

350 g meliono „Contoloupe“, „Gala“ ar kt., 50 g meliono minkštimo, 40 g neluptos cukinijos, 30 g greipfruto, 20 g kriaušių, 20 g nevirtų pievagrybių, 20 g neluptos raudonosios paprikos, 20 g alyvuogių.

Užpilui:

40 g majonezo „Hamker Salat“, 10 ml pusiau sauso „Alitos“ šampano, 2 g prieskonių (rožinių pipirų), 2 g druskos, 5 g žalumos (petražolių).

Meliono vidus šiek tiek išskobiamas, minkštimas pjaustomas kvadratėliais. Greipfrutas nulupamas, išpjaunamas minkštimas be baltų pertvarėlių, supjaustomas kvadratėliais. Keletas gabalėlių paliekama papuošimui. Švieži nevirti pievagrybiai, paprikos, cukinija, kriaušės pjaustomos kvadratėliais, alyvuogės – griežinėliais. Užpilui majonezas sumaišomas su šampanu, smulkintais rožiniais pipirais. Visos sudėtinės dalys sumaišomos su užpilu, dedamos į išskobtą melioną. Puošiama greipfruto gabalėliais, meliono riekelėmis, gėlių žiedais.