Tik skink ir valgyk
Anksčiausiai suželia ankstyvieji šalpusniai, dilgėlės, raktažolės, balandos, varnalėšos, trikertės žvaginės, garšvos, gysločiai, varpučiai, baltažiedės notrelės ir kt. Laukinės žolės maistiniu požiūriu dažnai yra vertingesnės nei kultūrinės. Teisūs buvo senoliai sakydami, kad atėjus pavasariui nei žmonės, nei gyvūnai iš bado nemirs.
Suvalkijoje sodietės nuo seno mėgaujasi švelnaus skonio balandų ir perlinių kruopų sriubomis, paskanintomis spirgintais rūkytais lašiniais. Vertinamos švelnaus skonio garšvų lapelių sriubos, žliūgėmis, našlaitėmis paskanintos salotos. Vaikai mėgsta pakramsnoti kiškio kopūstų. Juose nemažai vitamino C, tačiau yra ir kalcio oksalato, tad jais verčiau nepiktnaudžiauti.
Laukinės žolės valgomos ne iš skurdo. Vakarų Europoje, Japonijoje, Tolimuosiuose Rytuose jos auginamos specialiai ir pardavinėjamos turguose, sveiko maisto ar vegetarams skirtose parduotuvėse.
Iš žolių galima pasigaminti gardžių patiekalų. Reikia rinkti tik jaunus švelnius lapelius. Karčios žolės derinamos su švelnesnio skonio, rūgščiomis žolėmis. Kuo daugiau įvairių žolių sumaišoma, tuo patiekalas skanesnis, maistingesnis ir pikantiškesnis. Saugant vitaminus surinkti augalai laikomi šaltai, ne ilgiau kaip parą ir ne metaliniuose induose.
Lyderės – kiaulpienės, varnalėšos
Kiaulpienės ypač vertinamos Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje, varnalėšos – Belgijoje, Japonijoje, Kinijoje, JAV. Šios žolės auginamos kaip ir kitos daržovės.
Kiaulpienių lapai gerokai vertingesni už gūžines salotas: jose 5 kartus daugiau geležies ir kalcio, 10 kartų – karotino, 3 kartus – vitamino C. Galima rinkti visą augalą ar tik jo lapus. Šaknys kasamos anksti pavasarį arba vėlai rudenį, kai jose gausu inulino ir cukraus (pienėse mažiau karčiųjų medžiagų).
Karstelėjęs pienių skonis kelia apetitą, suteikia maistui pikantiškumo. Kad išnyktų kartumas, jos pusę valandos mirkomos sūriame vandenyje. Pienės valgomos žalios ar troškintos garuose. Skaniausios būna, kai sukrauna žirnio didumo žiedpumpurius. Jauni lapeliai tinka salotoms. Jos paskaninamos druska, pipirais, svogūnais, česnakais, vaisiais, sviestu ir grietine. Iš žiedynų be žiedynkočių verdamas medus, midus. Jie renkami saulėtą dieną ne visai išsiskleidę.
Paskrudintos kiaulpienių ir varnalėšų šaknys – puikus kavos pakaitalas. Neprošal įmaišyti paprastojo varpučio šakniastiebių, morkų. Medumi pasaldintos šviežios pienių lapų sultys stiprina ir ramina nervus, dantenas, mažina cholesterolio kiekį kraujyje.
Varnalėšų šaknų, lapkočių valgiai ypač populiarūs Kinijoje ir Japonijoje. Maistui vartojamos pirmametės šaknys. Valgomos keptos, virtos, žalios (primena gelteklių skonį), tinka salotoms, sriuboms. Troškintas, keptas šaknis verta dėti į sriubas vietoj bulvių. Iš šaknų verdamas marmeladas.
Už ką giriama dilgėlė
Jaunuose dilgėlių ūgliuose ir lapeliuose C vitamino yra 2,5 karto daugiau nei citrinose, apie 10 kartų daugiau nei obuoliuose ir bulvėse. Gausu vitaminų B1, B6, E, P, karotino, mineralinių medžiagų. Eugenija Šimkūnaitė dilgėles gyrė dėl puikaus chlorofi lo, vitamino C ir geležies derinio. Dilgėlių mitybinė vertė prilygsta ankštiniams augalams.
Vertinga žolė tinka į salotas, blynus, sriubas, jų verta ir pasidžiovinti, sušaldyti – ypač linkusiems į mažakraujystę. Maistui tinka jauni 10–15 cm ilgio ūgliai ir lapai, vėliau, stiebams sukietėjus, vartojami tik lapai. Iš dilgėlių verdama arbata, džiovintais sutrintais lapais skaninami padažai, omletai, skilandžiai. Dilgėlės tinka pyragų ir plokštainių įdarams, kruopų ir mėsos troškiniams. Į karštus patiekalus dilgėles reikia dėti paskiausiai, kad išliktų jų vertingosios medžiagos.
Parengė: Kostė Švirmickė
Nuotrauka: anguilla-magazine.com
Šaltinis: www.valstietis.lt
2011 05 12