Slogutį Latvijos sovietinės valdžios bunkeryje turistai nuplauna degtine

Kad tarp nebylių skulptūrų po atviru dangumi Grūto parke pajustumei sovietmečio alsavimą, būtina kaip reikiant įaudrinti fantaziją. Šiek tiek mažiau pastangų tam reikės atsidūrus buvusioje požeminėje balistinių raketų bazėje Plokštinės miške, greta Platelių. Visai kas kita pasivaikščioti Latvijoje esančio sovietinės valdžios civilinės gynybos štabo bunkerio
koridoriais. Nors čia, devynių metrų gylyje po žeme, laikas sustojo prieš 20 metų, beveik visa anuometinė įranga tebeveikia. Šiurpuliukai per nugarą ims bėgioti sužinojus, kad, reikalui esant, slėptuvė bus panaudota pagal paskirtį. O gidė slogutį dar pakursto įspėjimais: „Neliesti!.. Nefotografuoti!“

Vienintelis išlikęs?
2000 kv. metrų ploto betoninis bunkeris Latvijos Vidžemės regione, Cėsių rajone, buvo pradėtas statyti šaltojo karo laikais, 1970-aisiais. 10 metų prie jo triūsė sovietų armijos kariai, kiekvieną mėnesį už darbą gaudami po 3,80 rublio. Sovietinei valdžiai šis objektas kainavo tais laikais sunkiai įsivaizduojamą sumą - net 4 milijonus rublių.

Atominio karo atveju ar „priešui“ panaudojus cheminį ginklą, slėptuvė po žeme turėjo priglausti apie 250 išrinktųjų. Autonominės oro valymo, vandens tiekimo, elektros gavybos sistemos bei maisto atsargos bunkeryje prisiglaudusiems turėjo užtikrinti gyvybę net trims mėnesiams. Tiek laiko, kaip buvo tikima, turėjo pakakti, kad būtų galima išlįsti į lauką.

Kaip pasakoja dabar bunkerio koridoriais turistus vedžiojanti gidė Ilva Jenča, Latvijoje būta trijų tokių panašios paskirties slėptuvių. Dvi iš jų neva jau sulygintos su žeme. Trečioji išliko tik todėl, kad virš jos maskavimo tikslais sovietmečiu buvo pastatytas pensionas. Dabar tai - Vidžemės krašto reabilitacijos centras „Ligatne“.

Įdomu tai, kad pašaliniams durys į po centru esančius požemius buvo pravertos tik 2003-iaisiais. Dvylika metų dabartinė Latvijos valdžia svarstė, kaip pasielgti su šiuo sovietmečio palikimu.

Ledus pralaužė „Ligatne“ administracija. Šios įstaigos direktorei pabodo žiūrėti į apsilupinėjusias savo valdų sienas ir pasenusią įrangą. Ji kreipėsi į trijų ministerijų, kurios „prižiūri“ bunkerį, vadovybę ir gavo leidimą... užsidirbti iš turistų.

Pusantros valandos trunkanti ekskursija klaidžiais bunkerio koridoriais tarp 2,5 metro storio sienų suaugusiam asmeniui kainuoja 2 latus (10 Lt), studentams ir moksleiviams - 1,70 (8,50 Lt). Tačiau į apačią vedamos ne mažesnės kaip 10 žmonių grupės ir tik pagal išankstinį užsakymą.

Gerai režisuotas spektaklis?
Reabilitacijos centro lankstukuose apie tokią atrakciją užsimenama itin kukliai, ne daugiau pavyks sužinoti ir panaršius internete. Todėl nori nenori imi tikėti I.Jenčos žodžiais, esą valdžia bunkerį saugo ne tik dėl turistų. Stichinės ar kitos nelaimės atveju jis būtų panaudotas pagal paskirtį.

Sekant iš paskos I.Jenčai ir stebintis šios pusamžės moters itin kukliomis rusų kalbos žiniomis, abejonės apninka dėl kitko. Iš kur ši moteris, beje, dirbanti medike reabilitacijos centre ir
einanti antraeiles gidės pareigas, žino tiek daug smulkmenų apie buvusį slaptą objektą. Pavyzdžiui, kad į bunkerį galėjo patekti tik slaptažodį ištarę pareigūnai ir kur konkrečiai sėdėjo juos įleisti turėjęs žmogus. Kad 1984 metais čia tris dienas vyko civilinės saugos mokymai ir į bunkerį pirmą ir paskutinįsyk buvo įleista net 300 įvairiausio rango anuometinės nomenklatūros atstovų.

Reikia būti itin naiviam, kad patikėtum tuo, kas kalbama žemėlapiais apkarstytame kambaryje. Jame net keletą kartų įspėjama nefotografuoti, ypač ant stalo patiesto svarbiausio "strateginio" žemėlapio. Jame ratilais neva pažymėtos zonos, pavojingiausios kilus atominiam karui. Turėdamas šį žemėlapį, anot gidės, priešas žinotų, į kurią vietą mesti bombą, kad pakilęs Rygos įlankos vanduo užlietų Latvijos sostinę 9 metrų aukščio banga. Jai atslūgus didmiestis liktų palaidotas po 3 metrų vandens sluoksniu.

Trijų aukštų po žeme lygyje esančioje slėptuvėje nesijaučia nei šalčio, nei drėgmės. Oras čia periodiškai kondicionuojamas. Ypač dažnai - vasarą, kai paragauti sovietmečio į požemį per dieną nusileidžia po 15-20 turistų grupių.

„Ne vienas klausė, ar galėtų likti čia nakčiai kitai, trumpai pagyventi. Deja, atsakymas visiems vienodas. Tai veikianti slėptuvė, o ne viešbutis...“ - abejones dėl tikrosios bunkerio paskirties pasėja gidė.

Ramunė Žukauskienė
Ramunės Žukauskienės nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija