Jei per pietų pertrauką su kolega užsisakote vienodą patiekalą, nesitikėkite, jog lėkštėse puikuosis vienodas maistas. Matyt, virėjoms kilo nuotaika eksperimentuoti. Nors realiau, kad jį ruošiant buvo panaudoti arčiausiai po ranka padėti produktai, nesitikint, kad abi lėkštės nukeliaus ant to paties stalo. Sakote, taip nebūna? Dar ir kaip, jei pietausite „Vilniaus boulinge“.
Šį kartą „VŽ Savaitgalis“ pasielgė netradiciškai. Ne inkognito lankėsi kokiame nors restorane, kad paskui galėtų jį aprašyti ir įvertinti. Tiesiog kelios kolegės nuėjome papietauti. Bet tai, ką patyrėme, pasirodė verta žurnalisto plunksnos ir skaitytojų dėmesio. Juo labiau kad „Vilniaus boulingas“ įsikūręs sostinės Verslo trikampyje, kur apstu biurų, kontorų, parduotuvių, tad ir į šią maitinimo įstaigą, neseniai duris atvėrusią po kapitalinio remonto, verslininkai eina ne tik pietauti, bet, žiūrėk, dar ir verslo parnterį pasikvies.
Gal ir nebloga idėja, nes aplinka gėdos nedaro, nesvarbu, kad šalimais tįso kėglių takeliai, ir jei kas nors tuo metu sugalvos parungtyniauti, kieno ranka taiklesnė, muzikai, skambančiai ne per garsiai, tarsi mušamaisiais atitars kėglius vartantys kamuoliai. Bet juk įstaigos pavadinimas perspėja, kur einate, tad aplinkai pretenzijų būti negali.
Tik nesugalvokite savo partnerio ar svečio į „Vilniaus boulingą“ pasikviesti pietų metu. Nebent jums nusišypsos sėkmė.
Užbėgant už akių, kad nebūtume apkaltintos subjektyvumu, pateikiame padavėjos, kuriai mūsų pretenzijos dėl nesusipratimų nebuvo naujiena, citatą: „Čia beveik visi skundžiasi, nespėjame virtuvei perdavinėti nepatenkintų lankytojų pastabų. Mums lieka tik atsiprašyti“.
Vis geriau negu nieko. Bet sau pasižadėjome ten daugiau niekad nepietauti. Nebent išgirstume atsiliepimų, kad pasikeitė ir virtuvė, ir požiūris į klientą.
Universalieji žirneliai
Taigi – pietaujame trise. „Vilniaus boulinge“ žmonių apstu, padavėjos laksto net sušilusios. Vartome meniu: kainos ne mažiausios, bet ir negąsdina. Išsirinkome salotas (keliolika litų), žvalgomės į karštuosius patiekalus. Bet kai žiojamės užsisakyti, padavėja perspėja, kad patiekalų iš valgiaraščio teks ilgai laukti, nes virtuvė vos spėja dienos pietus gaminti.
Pasirinkimas kardinaliai keičiasi. Dvi kolegės renkasi makaronus su kumpiu (kone 7 Lt), viena – lietinius su vištiena (6,4 Lt). Jų užsisako ir po keliolikos minučių prisijungusi ketvirtoji kompanionė.
Padavėja patikina, kad per 20 min. pavalgysime. Pasitikime jos žodžiu. Ir be reikalo, nes pietūs užtruko kone valandą.
Po gerų 10 min. mitri padavėja mitriai tarkšteli šalia spagečių lėkštę, šalia – peilį ir šakutę. Kam tas peilis? – nebyliai žvilgsniu klausiame viena kitos. Mitrioji mergina minčių neskaito. Viena kolegė pasivijo padavėją, paprašė šaukšto ir draugiškai paaiškino, kad spagečiai su peiliu nevalgomi. Mergina tik akis išpūtė - ką? Šaukštą atnešė, kai kolegė spagečius jau buvo bebaigianti graibstyti šakute.
Juo labiau kad ir ilgai valgyti nebuvo ko. Makaronai droviai užėmė tik pusę palyginti nedidelės lėkštės. Keli gabaliukai kumpio. Sūrio nėra. Tikrai jo nėra, nes visos keturios, kone pagautos sportinio azarto, ieškome jo lėkštėje. Už tai visa žaluma šviečia žirneliai. Taip, konservuoti žirneliai. Pakraipome pečiais, nes paprastai į makaronus jų nededama. Bet prieš improvizaciją nesam nusistačiusios, tegul skonio gamos žirneliai ir nepapuošė.
Nuostaba, ir tikrai ne pozityvi, sustiprėja, kai dar po 10 min. atnešama lietinių porcija. Iš pirmo žvilgsnio atrodo gražiai – lietiniai išsipūtę, apipilti pievagrybių padažu. Bet kai valgytoja juos prapjauna, netenka amo: iš lietinių ima riedėti... tie patys žirneliai. Ir tik desperatiškai ėmus ieškoti vištienos (juk valgiaraštyje parašyta, kad būtent ja, o ne žirneliais blyneliai turi būti įdaryti), pasigirsta atodūsis: „net“ 5 mažučiukai gabaliukai vištienos abiejuose lietiniuose. O žirnelių – nors imk ir berk į lietuviškų salotų dubenį.
Virėjų noras improvizuoti jau atrodo kiek agresyvus.
Vargas dėl šaukšto
Toliau – dar gražiau. Kai dvi „laimingosios“, gavusios patiekalus, jau ne tik baigė valgyti, bet ir kone spėjo suvirškinti (praėjo dar 20 min.), atkeliauja ir antroji lėkštė su lietiniais.
Nepatikėsite: juose – jokių žirnelių. Nė vieno! Pasipiktinusi „pamalonintoji žirneliais“ ima niurzgėti ir reikalauti administratoriaus, o toji, kuri gavo tai, ką žadėjo valgiaraštis, lyg mindama ant nuospaudos sako: „Žinokite, visai skanu“.
Ką gi, laukiantiems dangus. Šiuo atveju – vištiena be žirnelių. Pagaliau – tarkštelėta ir kita lėkštė makaronų, vėl su peiliu ir šakute. Matyt, padavėjai paaiškinome neaiškiai, o ir tokius dalykus dėstyti turėtų tikrai ne klientai. Ne jų reikalas apie stalo įrankius kalbėti. Bet argi gaila gero patarimo? Vėl klausiame, kam peilis ir kur šaukštas. Padavėja pasitaikė narsi – prisipažino, kad peilis vietoje šaukšto – jos kaltė.
Dėl šventos ramybės, grįžusios į redakciją šviežiai patikrinome, ar tikrai spagečiai tebevalgomi su šaukštu. Supaisysi tas etiketo madas – gali paaiškėti, kad skanaujami jie tik peiliu arba rankomis.
Taigi – ilgieji makaronai valgomi šaukštu ir šakute. Šakutė imama į dešinę ranką, o šaukštas į kairę. Šaukštas įstatomas į spagečius ir prie jo vidinės pusės prispaudžiama šakutė, kurios dantukai užkabina vieną ar du spagečius. Šakutė sukama taip, kad apie ją apsivyniotų spagečiai. Retkarčiais sukant makaronus reikia truputi pakelti, kad jie nenukristų atgal į lėkštę. Jeigu prie spagečių gausiai patiekiama padažo, galima jį kabinti šaukštu ir užsikąsti spagečiais – etiketui nenusižengsite. Tačiau šioje kavinėje tikrai nereiks šaukštu padažo kabinti – nei jo gausu, nei jis gardus.
Kad būtume objektyvios, pripažįstame, kad antroji spagečių porcija buvo dvigubai didesnė negu pirmoj, netgi su sūriu.
Taigi laukiantiems ne tik dangus su vištiena, bet ir makaronai su sūriu.
Epilogas
Paprašiusios sąskaitos ir dar kartą priminusios, kad turime ką pasakyti administratoriui, sulaukiame kavinės reakcijos: padavėja atneša sąskaitą tik už sultis, o už maistą pinigų neima. Ir atsiprašo, pabrėždama, kad už virtuvės klaidas ji neatsako.
Atsiprašymą priimame. Bet būtume daug mieliau sumokėjusios ir gavusios tai, ko tikėjomės. Ir nesėdėjusios kavinėje kone valandą, nes dienos pietūs garantuoja operatyvumą.
Kaip sakoma, nemokamų pietų nebūna.
Rasa Dževeckytė, Irma Verbienė
„Verslo žinios“, 2006 09 22
interneto archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>
„Meniu.lt“ pastaba: „Vilniaus boulingas“ yra senasis pavadinimas, šiuo metu pavadinimas yra „Boulingo klubas“.
