Pas kaubojus. Bet ne Amerikos

Nesitikėjau dabar keliaudama po senąsias tibetiečių khampų gyvenvietes išvysti tokius pat žmones, kokius mačiau 1986-ųjų nudrengto kelionių žurnalo fotografijose. Nuo anų laikų išvaizda ir aprangos stiliumi khampos iš esmės nepasikeitė. Beje, nepaisant modernizacijos, daugumos gyvulininkyste besiverčiančių tibetiečių kasdienė kultūra tokia pat kaip ir prieš gerą šimtą metų.

Tačiau tradicinio, per šimtmečius susiklosčiusio tibetiečių gyvenimo būdo ženklai skirti ne rodytis autentiškos egzotikos įsigeidusiems turistams (juos čia galima suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų). Toks įspūdis susidarė keliaujant po agresyvios komercializacijos kol kas nepažįstančias Tibeto plokščiakalnio vietoves Ganzi tibetiečių autonominėje prefektūroje (Kinijos Sičuanio provincijos vakarai). Čia gyvena istorinio tibetiečių Khamo regiono palikuonys - khampos. Jie buvo žinomi kaip kraštą siaubiantys plėšikai. Khampos sudarė ir pagrindines tibetiečių armijos pajėgas. Tad iš Khamo regiono kilę žmonės laikomi narsiausiais ir stipriausiais tibetiečiais.

Laukiniais khampų keliais
2-4 kilometrų aukštyje įsikūrusių miestų ir kaimų apylinkėse besiganančių jakų bandų šimteriopai daugiau nei turistų grupių. Mat dar nespėjusį išpopuliarėti ekstremalų kelią, kalnų serpantinais vedantį Rytų Tibeto link, renkasi tik pavieniai entuziastai, kurių pernelyg
negąsdina vemiančių kinų draugija netvarkinguose autobusuose ir nedomina nuspėjami maršrutai su visais įmanomais patogumais. Tad vietos gyventojai kol kas tik pradeda plėtoti verslus, susijusius su turizmu. Taigi jie atrodo dar naivūs, labai nuoširdūs ir tyri, palyginti su prekiavimo gudrybes ištobulinusiais kinais.

Dar nepripratę prie gausybės keliautojų tibetiečiai svečius priima plačiai ir neapsimestinai šypsodamiesi, atviri kad ir paprasčiausiam pokalbiui. Ir be jokių slaptų kėslų. Mes, perkandę kinų gudrybes, iš pradžių bendraudami su tibetiečiais iš įpročio vis laukdavome, kada
šie mus apsuks. Vis dėlto tibetiečiai - labai geranoriški ir ypač sąžiningi. Beje, po viešnagių modernioje Rytų ir Vidurio Kinijoje atrodė keista, kad čia, Sičuanio provincijos pakraščiuose, galime netrukdomi uostinėti prekyvietėse. Palyginti laukinės Vakarų Kinijos čiabuviai įkyriai nesikabinėja prie pirkėjų, yra kur kas ramesni ir ne itin karšti derybininkai, tačiau jų paslaugų ir prekių kainos juokingai mažos. Čia įėjimas į reikšmingus pamaldžiųjų tibetiečių vienuolynus bei šventyklas laisvas arba tik už simbolinį mokestį, o turistų apgultoje Kinijoje tenka pakloti ne vieną dešimtį juanių, kad patektum į šventovę.

Kalnų „stileivos“
Keliaudami per khampų gyvenvietes, jas pavadinome kaubojų miesteliais. Mat jų gatves nuo ryto iki vakaro šlifuoja atsipalaidavę, savo manieromis kaubojus iš Holivudo kino filmų primenantys vyrai. Dauguma - aukšti, augaloti, ryškiai įdegę. Bene populiariausias jų atributas - skrybėlė, apsauganti ir nuo aukštikalnėse smarkiai plieskiančios saulės, ir nuo stiprių vėjų
ar sniego. Kai kurie nosį pasibalnoję ne madingiausiais, tačiau stilingais saulės akiniais. Iš kišenės kyšantis stambus peilis rėžia akį tik prie tokių vietinio gyvenimo vaizdų nepripratusiems
užklydėliams iš svetur. Tačiau išdidieji khampos ne tiek baugina, kiek skatina nusišypsoti ir žadina bičiuliškus jausmus. Jie paprastai svečius pasitinka linksmi, daug juokiasi, dainuoja.

Motociklus vyrai puošia taip, kaip ir savo pagrindines transporto priemones arklius ir asilėnus: gėlėmis, varpeliais, raštuotais audiniais. Khampų moterys - taip pat estetės, linksmos čiauškutės, kartu labai orios, pasitempusios ir stiprios. Jų tipažą apibūdinčiau kaip čigonės, indėnės ir kinės mišinį. Daugumą nors imk ir vesk tiesiai ant avangardinių madų podiumo. Kasdien tibetiečiai vilki vilnonius, medvilninius, taip pat odinius tradicinius drabužius ir paprastai tik iš po ilgų senovinių apdarų matyti avimi šiuolaikiniai kiniški kedai. Moterys pasidabina ilgomis įvairiausiais ornamentais išmargintomis suknelėmis, dažnai su prijuostėmis, jaunesnės užsimeta striukę ar švarkelį. Jų galvas puošia įmantrios šukuosenos, ilgos kasos ir rankų darbo aksesuarai. Kaklą, rankas, ausis lenkia masyvūs papuošalai. Neatsilieka ir vyrai: įsivėrę stambius auskarus, užsimovę didelius žiedus.

Nuo senų laikų tibetiečių tradicinis drabužis - ilgas vilnonis apdaras, ties juosmeniu šiek tiek pakeliamas ir suveržiamas specialiu raiščiu arba dekoruotu diržu. Kai per karšta, patogu iš vienos arba abiejų rankovių išsinerti. Tai ir ypač praktiškas „naktinukas“: išsinėrus iš abiejų rankovių, miegant jis tampa šilta antklode. Per šventes ir šokius kaip drugelio sparnai plevėsuoja plačios šių apsiaustų rankovės. Tik paprastai fotoobjektyvai ir akys iš tolo neužfiksuoja, kokie daugumos tibetiečių kostiumai purvini. Aukštikalnių gyventojai nėra pedantiški švaruoliai. Daugumos jų įspūdingi drabužiai iš arti atrodo lyg būtų specialiai suodžiais ar riebalais ištepti, o veidai - murzini, tačiau švytintys pavydėtinu gyvenimo džiaugsmu.

Jakų viešpatijos
Stilizuotu fasadu išsiskiria ir tibetiečių namai. Medienos stokojančiose kalnų vietovėse jie statomi iš akmenų, dažniausiai įkurdinami prie upių. Miniatiūrinius langelius ir duris įrėmina ryškiaspalviai ornamentai. Namo teritoriją juosia akmeninė tvora. Milžiniškus kalnų papėdės ir
slėnių plotus tibetiečiai pavertę gyvulių ganyklomis. Jose išsimėčiusios pavienės palapinės. Čia raguočių augintojai iki šiol gyvena be elektros ir kitų šiuolaikinės civilizacijos patogumų. Pagrindinė gyvulininkyste besiverčiančių tibetiečių duona - jakai. Jie Tibete „valdo situaciją“, panašiai kaip karvės Indijoje: ganosi bandomis palaidi, dažnai įsitaiso ant kelio ir ignoruoja pravažiuojančius automobilius. Iš jakų kailio ir odos siuvami drabužiai bei gaminamos palapinės. Jakai - ir stambūs gėrybių gabentojai.

Pagrindinis tibetiečių maistas - stiprybės teikianti jako mėsa, iš patelės pieno išgaunamas sviestas, vartojamas su tradicine tibetiečių arbata ir naudojamas įvairiems patiekalams, sviestinėms šventyklų lemputėms gaminti.

Tibetietės moterys - orios, stiprios ir linksmos

Jaunųjų vienuolių poilsio akimirka. Atokesnės tibetiečių budizmo šventovės dar nepavargo nuo ir taip čia retai užsukančių turistų bei jų fotoblyksčių.

Goda Juociavičiūtė - specialiai iš Kinijos
Godos Juocevičiūtės nuotr.
„Laisvalaikio“ informacija