Gedimino prospektą numatyta įrengti 1817 metais patvirtintame Vilniaus miesto perspektyvinio plėtimo plane. Ši nauja gatvė nuo Katedros aikštės, per Lukiškes iki Neries suprojektuota 1834 metais pabaigoje. Tiesti Gedimino pr. Pradėta XIX a. Viduryje, užbaigta XIX a. Pabaigoje, pastačius žvėryno tiltą.
Gedimino prospektas Rusijos imperijos valdymo metais vadintas Jurgio prospektu (XIX a. vidurys), Tarpukario laikotarpiu nuo 1920 m. – A.Mickevičiaus, o pokario metais - Stalino, Lenino prospektu.
Gedimino pr.1: 1880 metais vieno aukšto namo savininku tapus Burhardtų šeimai 1883 metais baigiamas statyti 3 aukštų gyvenamas namas, kurio pirmame aukšte atidaryta užeiga. Mykolas Inocentas Burhartas (1838-1907) kilęs iš Livonijos baronų giminės, XVII a. viduryje apsigyvenusios Lietuvoje. Jis taip pat buvęs 1863 m. Sukilimo dalyvis, Vilniaus miesto dūmos tarėjas, visuomenės veikėjas.
1901 namo pirmajame aukšte įsikūrė R. Vojevodskio aludė. (Katedros gatvėje/ Jurgio gt.) Vėliau, Caro laikais čia buvęs restoranas „Meška“ veikiausiai buvo vadinama „Medvied“.
1920 m. įžengus Lietuvos kariuomenei buvo atidaryta pirmoji lietuviška kavinė. Rugsėjo 17 d. „Vilniaus muzikų ir literatų ratelis“, „Poilsis“, tačiau dėl kokių tai priežasčių išsilaikė tik savaitę. Įėjimas buvo galimas tik nariams rekomenduojant. Kasdien nuo 4 val. žaidimai, „lotto“, „šaškai“, prie ratelio valgykla, skaitykla, bufetas.
Rugsėjo 24 d. numeryje (39) „Vilniaus Aidas“ buvo įdėtas skelbimas, jog įsikūrė pirmoji kavinė Vilniuje „Birutė“. Joje rinkdavosi gausi tuometinė lietuvių inteligentija. Čia buvo kviečiama apsilankyti ir paragauti „Birutės“ pyragaičių, užsisakyti tortų, babkų „Viskas daroma iš kuo geriausios medžiagos, kuo pigiausiom kainom“ Prašom atsilankyti ...“
1921 metų įsikūrė Sebastijono Rudnickio cukrainė 156,90 m2 plote, tapusi mėgiama miesto bohemos: literatų, dailininkų, aktorių susibūrimo vieta. Kasdieną apie 12 val. Čia rinkdavosi tarpukario laikraščių žurnalistai, redaktoriai, juodosios kavos stiklui ir karštoms diskusijoms. Diena po dienos tam tikru metu sugriūdavo į kavinę praleisti valandą, kitą toje nuotaikoje Ir aptarinėdavo naujausias naujienas, postringaudavo, nes anksčiau žurnalistams būdavo laisvas grafikas ir jie galėjo leisti laiką kaip tinkami ir rinkti informaciją. Čia tai pat rinkavosi įvairūs tarpukario lietuvos openentai, aktoriai, dailininkai ar šiaip kavinių mėgėjai. Labiausiai mėgiama žurnalistų vieta. „Spaudoje pešdavomės, o kavinėje prie puodelio kavos diskutuodavome ramiai, kaip bičiuliai“ – rašo p. Mackonis savo knygelėje „Iš kavinės į kavinę“. Svečiai viską gaudavo laiku, greitai. Laukti netekdavo, nors staliukai buvo sustatyti ankštai ir padavėjai nardyte nardydavo. Kaip iš gausybės rago pildavosi anekdotai, sąmojai, karštos diskusijoms dėl to ar kito tą dieną spaudoje pasirodžiusio įdomesnio straipsnio, dėl įvykusios premjeros, dėl naujos knygos. Kambarys uždavo kaip bičių avilys.
1940 m. namas buvo nacionalizuotas. Mackonis straipsnyje siūlo pavadinti kavinę „Pilies kavine“, tačiau 1960 m. tuomet Stalino pr. 1, Vilniaus m. Vykdomojo komiteto komisija patvirtino „Literatų svetainės“ pavadinimą.
Ši tradicija buvo gyva ir sovietmečiu. „Literatų svetainė“ išliko miesto „laisvųjų“ profesijų atstovų prieglobsčiu. Aprašyta G.Mackonio kygelėje „Iš kavinės į kavinę“. XIX a. Pradžioje po erkeriu buvo iškirstos durys (vėliau užmūrytos) vedusios į čia veikusį restoraną. Senieji vilniečiais prisimena kavinę, kaip savotišką dvasinio peno užkandinę. Čia būdavo sudėtinga patekti, nes galėjai įeiti tik su rašytojų sąjungos bilietu ar pnš. (reiktų daugiau info gauti iš senesnių lankytojų), 1989 – 1992 metais. Kavinę pamėgo pirmieji rinkos ekonomikos „verslininkai“ , garsiųjų Gariūnų (didelis turgus – prekybinis centras Vilniuje) prekiautojai ir kt .
1990 m. Vasario 20 d. restorane „Literatų svetainė“ skelbiami rinkimų į AT I turo preliminarūs rezultatai. 1989 virš šio pastato suplevėsavo Lt trispalvė.
1992 m. naujieji restorano veiklos organizatoriai pasižvalgę po Vakarų pasaulį ir atsivežę įdomesnių gėrimų atidaro Valiutinį barą-restoraną.
(1994 m. vyksta privatizacija. Plačiai nuskambėjo Gerbiamo p.Vytauto Landsbergio ištarta garsioji frazė ”ir kas gali paneigti galimybę, kad kažkas neįsidėjo sau į kišenę 200,000 Lt“ . Po šių žodžių ženkliai sumažėjo lankytojų“.
1995 m. po restorano gurmano – žinovo Alano Austino apsilankymo ir publikacijų, jog maistas puikus, tačiau prastas interjeras. Nutarta keisti restorano interjerą. Buvo sukurtas tamsus, gana šaltas interjeras, tačiau maistas buvo skanus ir nebrangus, buvo tradicinių lietuviškų patiekalų. Restorane maloniai leisdavo laiką daug miestelėnų ir miesto svečių.
1998 m. restoranas „Literatų svetainė“ parduodamas ir apie 2 metus jame nevykdoma jokia veikla.
2000 metais Gruodžio 1 d. 3 švedai išsinuomoja restoraną „Literatų svetainė“ ir nutaria įkurti „Stilingą skandinavišką restoraną“, gaminti puikius, gurmaniškus patiekalus. Valgiaraštyje atsirado prancūziškų, švediškų, Viduržiemio jūros regiono patiekalų. Taip pat daug šviežių žuvų patiekalų. Daugelis restoranų Lietuvoje buvo niekuo ypatingi, išskyrus tradicinių lietuviškų patiekalų. Atvykę švedai įnešė naujo vėjo maitinimo versle.
„Literatų svetainė“ išliko „Vilniaus širdimi“ iki šių dienų. Kaip žinote, tai puiki vieta, nuostabus vaizdas, malonus aptarnavimas ir skanus maistas. Restoranas yra tinkamas bet kokiai progai: verslo pietums, romantiškai vakarienei ar tiesiog maloniam pasisėdėjimui po darbo dienos.
Nuo 2000 metų restorane „Literatų svetainė“ svečiai buvo vaišinami gardžiais skandinaviškos – europietiškos virtuvės patiekalais. Kiekvieną sezoną buvo pristatomas naujas valgiaraštis, kurį profesionalūs virėjai sudarydavo atsižvelgdami į klientų pageidavimus, be abejo, palikdami taip pamėgtas „Cezario“ salotas bei Literatų česnakinę sriubą.
Atsinaujinant buvo atsižvelgta į „Literatų svetainės“ ilgą ir idomią istoriją, kuri buvo atskleista ir savo klientams. Buvo pakeistas restorano interjeras, siekiant sukurti daugiau jaukumo ir patogumo. Čia puikiai derėjo ir istorinės detalės, nuteikiančios nostalgiškai. Atgal į klasiką!
Po 4 veiklos metų vėl pasikeitė restorano aplinka. 2004 metais skandinaviškas restoranas tapo daugiau europietišku.
2007 Rugsėjo 12 d. Trečiadienį, buvo uždarytas restoranas „Literatų svetainė“, toje vietoje duris atvėrė bankas. Kavinė gyvavoi nuo 19 a.
Uždarant Vilniaus menininkų ir visuomenės veikėjų pamėgtą restoraną „Literatų svetainė“, Airijos ambasadorius Lietuvoje Donalas Denhamas išsaugojo šios vietos iškabos raides.
Dabar ši iškaba puošia ambasados laiptinę ir primena apie „Literatų svetainę“, kur rinkdavosi, diskutuodavo, tardavosi ir įkvėpimo sulaukdavo Vilniaus kūrėjai.
