Lietuviškas, bet neblogas „Meksikos“ variantas (Vilnius)

Vilniaus Algirdo gatvė tapusi savotiška tarptautinės virtuvės gatve: čia rikiuojasi kinų, lietuvių, ukrainiečių, meksikiečių virtuvių maitinimo įstaigos. Sukame į pastarąją – egzotiškiausiai skamba, o ir ryškiaspalvė iškaba prie durų pavasario lietui drengiant atrodo linksmiausiai.

Be abejo, vertinant bet kurios šalies virtuvę, būtų neblogai ją išmanyti „iš vidaus“, t. y. toje šalyje praleisti blogiausiu atveju bent kokį mėnesį, kad galėtum pasakyti: ne, šitas burito (meksikietiškas paplotėlis) iškeptas ne iš tos rūšies kukurūzų miltų, arba – tokio įdaro Meksikoje niekur neteko ragauti. Bet nė vienas iš trijų asmenų, pietavusių antradienio vakarą restorane „Meksika“, toje šalyje nebuvo, taigi tenka pasikliauti teorinėmis žiniomis. Trumpai tariant, jos tokios: meksikiečių virtuvėje karaliauja kukurūzai. Iš jų miltų kepamos tortiljos, vadinamos meksikiečių duona. Tortiljos įdaromos įvairiais įdarais, klojamos po troškiniais ar užkandžiais (ir „Meksikos“ restorane daržovių troškinys dubenėlyje buvo atneštas ant tortiljos „paklodės“). Pagal tortiljų įdarą vadinamas ir patiekalas. Pvz., kukurūzų tortilja su mėsos įdaru vadinama taka. Susukta į ritinėlį kviečių tortilja su įdaru – burita. Įdarytos, susuktos ir su salsos padažu paskrudintos kukurūzų tortiljos – enčilados. Plokščios ir įdarytos kukurūzų tortiljos – tostados. Tortiljos – valstiečių virtuvės patiekalas. Jos valgomos rankomis, o suvyniotos kaip semtuvėliai atstoja šaukštą, kuris po to suvalgomas.

Meksikiečių virtuvėje naudojama gausybė avokadų. Iš jų gaminama ir aštri guacamole – avokadų grūstienė iš avokadų, smulkiai supjaustytų svogūnų, pomidorų, šiek tiek česnakų bei kalendros, pagardinta citrinų sultimis, pipirais ir druska. Tokią nesunkiai galima pasigaminti ir patiems, beje, prekybos centruose parduodami guacamole's prieskonių rinkiniai.

Su takomis ir buritomis
Vilniškės „Meksikos“ valgiaraštyje meksikietiškų pavadinimų taip pat nemažai: tortilijų suktinukai, įdaryti daržovėmis arba vištienos, kiaulienos, jautienos įdarais (12-14 Lt), kiaulienos, jautienos, vištienos troškiniai (sakoma, troškiniai – vieni iš populiariausių patiekalų Meksikoje) bei sluoksniniai su daržovėmis (29-39 Lt), sriubos – avokadų, su kukurūzais, su kaktusais, jūros gėrybių, aštrioji „Kimici“ ir pan. (4-15 Lt).

Sriubas renkamės kuo įvairesnes: špinatų (4 Lt), jūros gėrybių (9 Lt), aitriąją su kaktusais (9 Lt). Špinatų – tipiška trinta sriuba, būtų naivu tikėtis, kad špinatai nešaldyti, tačiau, kad ir ką sakytum, – tiršta ir skani, justi ir sultinio, ir špinatų skonis. Turinčiam skrandžio problemų - pats tas. Jūros gėrybių sriuba jos gimtojoje Meksikoje būtų daug tirštesnė, t. y. jūros gėrybių joje plaukiotų nepalyginti gausiau. Tačiau vadinamasis sriubos skystimas – taip pat tirštas, sotus, skanus.

Aitrioji su kaktusais (beje, patiekalų su aštraus skonio kaktusu „Meksikoje“ yra ir daugiau) – skaidri sriuba, yra joje jautienos, keli reti gabalėliai vištienos, morkų, yra ir žalių, forma nedideles šparagines pupeles primenančių juostelių. Tai – kaktusai. Kitą dieną restorano direktorė patvirtino: taip, tai tikrai kaktusai, restoranas jų gauna konservuotų, ir apskritai šiais laikais su produktais problemų nėra – įmonės atveža visko, ko reikia. Baigiant apie sriubas – ir šios, ir kitąkart lankantis restorane ragautosios buvo skanios, sočios, į dubenį jų pilta negailint.

Kūno linijų paisančiam valgytojui tokios porcijos, užkandus ją pita (meksikietiška duonelė, 1 Lt) arba tortilija (paplotėlis, 2 Lt), sakytum, tikrai pakaktų. Bet ne visiems pakanka. Taigi ragaujame karštųjų patiekalų: vegetarišką daržovių troškinį (12,50 Lt), „ugninį viščiuką“ (21 Lt), starkį su krevečių padažu (17 Lt).

Troškinys, kaip minėta, buvo sukrėstas ant tortiljos, aštrokas, bet saikingai. Ugnimi nesispjaudė ir „ugninis viščiukas“, kurį į stalą atlydėjo atskirai užsakytas garnyras (meksikietiškos bulvės, 2 Lt), daržovės ir du indeliai padažo – jogurtinio su česnaku ir saldžiai aštraus – mango.

Apskritai „Meksika“ pateisina žinovų teiginius apie tai, jog meksikiečių virtuvė nėra be galo aštri. Taip, ji aštri, tačiau aštrumas atsiranda dėl padažų, o jie vėlgi – nėra nežmoniškai „ugniniai“, tokie, kad užgožtų patiekalo skonį.

Starkis su krevetėmis ir daug daržovių taip pat buvo skanus, kol... neparagavome paties starkio. Šį kartą jį sugadino specifinis dustelėjęs skonis, liekantis, kai patiekalas gaminamas keptuvėje, kurioje liko bent lašelis neišvalytų senų riebalų.

Galvojant ir apie šį, ir kitus kartus „Meksikoje“ ragautus patiekalus, apie jų autentiškumą kaip kirviu nukirsti sunku: kad to autentiškumo čia siekiama, rodo ir valgiaraštis, ir įvairios smulkmenos (tarkime, meksikietiški sombrero ant kabyklos, kitos mielos interjero detalės), tačiau, kita vertus, ta virtuvė vis tiek kažkokia lietuviška, nors tu ką. Kaip sakoma, – trūksta „vinies“.

Aptarnavimas
Meksikiečių virtuvė garsėja ir desertais, ypač – pagamintais su šokoladu. Neparagavome. Niekas nepasiūlė. Padavėjos, šiaip – mielos ir kantrios merginos, matyt, nusprendė, kad desertų nenorime. Kaip ir kavos, kurios teko paprašyti garsiu „atsiprašau, ar galėčiau gauti kavos“. Ir nepasakytum, kad buvo užimtos: mes buvome vieninteliai trys lankytojai apatinėje salikėje, jos – dviese už baro.

Dėl aptarnavimo, tiksliau – jo vertinimo, iškilo tokių pat dvejonių kaip ir dėl meksikiečių virtuvės autentikos. Štai karštąjį patiekalą – dangteliu uždengtą daržovių troškinį – viena iš pietautojų gavo pirmoji. Padavėja nukėlė ir nusinešė indo dangtelį, o valgytoja prie garuojančio (ir šąlančio) dubenio liko laukti, kol karštieji patiekalai bus atnešti kitiems. Mojame padavėjai: grąžinkite į vietą dangtelį.

„Ar lauksite kitų?“, – klausia. Tokio klausimo, jei patiekalai dėl kokių nors priežasčių valgytojams nėra patiekiami kartu, tikėtumeis prieš gaudamas patiekalą. Tokių smulkmenų buvo ir daugiau, nors vėlgi – ilgai klausinėjama padavėja kantriai aiškino apie patiekalų sudėtį ir skonį.

Aplinka
Rimtiems verslo pietums „Meksika“ vargu ar tiks: aplinka čia jauki, miela, tačiau gana liberali. Sakydama „liberali“ galvoje turiu kad ir vištienos kepsnelius, kepamus ne restorano virtuvėje, o tiesiog už baro įrengtoje kepsninėje. Matyt, po visą restoranėlį sklindantis kepamos marinuotos vištienos kvapas turėtų pridėti meksikietiškos autentikos. Priebėgos nuo kvapų būtų galima ieškoti antrajame aukšte esančioje salikėje, tačiau staliukai ten stovi taip arti vienas kito, jog jokiomis verslo paslaptimis nepasidalysi. Ką ten verslo! Sėdintieji prie kito stalelio girdės apskritai viską, net jūsų atodūsius.

Apatinėje salėje staliukai stovi kiek atokiau vienas nuo kito, tačiau apskritai šis restoranėlis geriau tinka demokratiškam alaus bokalui (yra ir meksikietiško – „Corona“, berods dvi tekilos rūšys (13 Lt) prie tortiljų, buritų ar sotaus mėsos patiekalo) nei susitikimui, kurio iniciatoriai norėtų atrodyti solidžiai.

Daugiau apie restoraną>>

Beatričė Laurinavičienė
„Verslo žinios“, 2006 05 19
Meniu.lt archyvo nuotraukos
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>