Lauktuvių sąrašas iš Afroditės mitų ir pramogų salos

Kipras – turtingos istorijos, draugiškų, bet neįkyrių žmonių, nuostabios gamtos, gero maisto, įvairiausių pramogų šalis. Taip ilgai negalvodama apibūdinčiau šią salą. Matyt, dėl šių priežasčių kasmet Kiprą, kuriame nėra nė milijono gyventojų, aplanko 20 mln. turistų.

Po pirmos dienos Kipre, tiksliau – po pirmojo meze, su kelionės bičiuliais pusiau juokais pradėjome sudarinėti sąrašą, ką norėtume parsivežti į Lietuvą. Juk paprastai pažintis su nauja šalimi prasideda per pirmus pietus ar vakarienę.

Taigi meze. Atsakinėdami vaikai mokykloje pradėtų: „Meze – tai patiekalas iš daug šaltųjų ir kaštųjų mėsos arba žuvies užkandžių.“

Vis dėlto man labiausiai patiko apibūdinimas „užkandžių simfonija“. Bandžiau suskaičiuoti, kiek gi tų užkandžių patiekiama lėkštėje, po dešimtojo skaičių paprastai pamesdavau. Norint suvalgyti visą meze reikia labai didelio skrandžio, maždaug tokio, koks tampa dažno iš mūsų po Kalėdų ar Velykų. Tiesa, po keleto meze išmoksti jį valgyti, tiksliau, mėgautis maistu, ir aiškiai suvoki, kad pietums reikia mažiausiai 2 valandų. Grįžus namo adaptacija, kai pietums (turiu galvoje vien valgymą) lieka tik pusvalandis, užtruks bent porą dienų.

Taigi – ką norėtume parsivežti lauktuvių? Maisto sąrašas buvo bene pats ilgiausias ir kiekvieno skirtingas – pomidorai (tokie pat, kaip Lietuvos kaime saulėje sunokę), salotos (nėra su kuo lyginti), avies, ožkos sūriai, tirštas kaip grietinė natūralus jogurtas, arbūzai, apelsinai...
Buvo linksma stebėti padavėjus, kurie sukosi kaip vijurkai. Kažkodėl „Lithuania“ supainioję su „Italija“ nešdami kiekvieną naują patiekalą šūkaliojo „mafia“... Vienas, pagaliau išsiaiškinęs, kad mes iš Lietuvos, puolė pasakoti turįs Vilniuje merginą ir ragavęs mūsiškos degtinės. Išskirtinio dėmesio sulaukėme ne tik mes, turistai. Padavėjai žaidė su restorane vakarieniavusios šeimos vaikais, šeimyna buvo apgaubta dėmesiu iki pat nakties. Miela, norėtųsi ir Vilniuje užsukti į tokią taverną. Į sąrašą įtraukiame ir padavėją.

Sukasi ne tik padavėjai. Lyg iš senų filmų nužengę tavernų šeimininkai taip pat mielai bendrauja su svečiais, krauna maistą į lėkštes, pilsto vyną ir keičia pelenines.
Damos, pripratusios prie pietiečių dėmesio, Kipre gali sutrikti (arba apsidžiaugti). Kipriečiai santūrūs, nepuola klausinėti turisčių vardo, žavėtis balta oda ar prisiekinėti amžiną meilę. Už tai su didžiausiu malonumu pasakoja apie šalies istoriją, linksmai apkalba didžiųjų šalių turistus, kuriems nieko, išskyrus gerus pusryčius, baseino ir naktinio klubo, nereikia.

Padalinta sostinė
ES nario Kipro sostinė Nikosija liko vienintelė pasaulyje, padalinta į dvi dalis. Kipras, buvusi Jungtinės Karalystės kolonija, siekė būti prijungta prie Graikijos. Britai 1960 m. pasiūlė nepriklausomo Kipro suverenitetui suteikti visų trijų šalių - Jungtinės Karalystės, Graikijos ir Turkijos – garantijas. Britai sau pasiliko Kipre iki šiol tebeveikiančias britų karines bazes, joms tenka apie 3% salos teritorijos.

Toks susitarimas tęsėsi iki 1974 m. perversmo. Turkijai tai buvo proga į šalį įvesti savo kariuomenę ir beveik be pasipriešinimo okupuoti šiaurinę salos dalį. Taip Kipras buvo padalintas į 2 dalis, taip radosi ir Šiaurės Kipro Turkų Respublika, kurią pripažįsta tik Turkija ir Azerbaidžanas. Vadinamoji žalioji linija kerta ir Nikosiją, ten patruliuoja Jungtinių Tautų pajėgos. Žiūrint pro kareivuko petį į tolumoje plevėsuojančią Turkų Kipro vėliavą žodis „okupacija“ pajuntamas tikrąja prasme. Niekas neprognozuoja, kada šalis taps vientisa. Taikių bandymų būta (2004 m. referendumas), tačiau jie baigėsi nesėkmingai. Viena iš Turkijos stojimo į ES sąlygų – išvesti kariuomenę iš Kipro.

Miestas brangenybė
Kipriečiai ypač didžiuojasi Pafosu – visa jo teritorija, kaip istorinis-kultūrinis pasaulio paveldas, saugoma UNESCO. Gulėti paplūdimyje ar didžiąją dalį laiko skirti naktiniam Pafoso gyvenimui, manau, būtų nuodėmė. Ten privalu vaikščioti, važinėti, lankyti istorines vietas. Net jeigu iš anksto nebūsite „pasiskaitę knygelių“, istorijos ar literatūros žinių spragas užpildys gidai.
Populiariausios lankytinos vietos: Karalių kapavietės, Solomonijos katakombos, Dionizo mozaikos, Apaštalo Pauliaus kolona. Be to, ir augalija čia – įspūdinga.

Daugiausia dėmesio skiriama Afroditei. Mitai byloja, kad būtent Pafoso žemę pirmiausia palietė iš jūros putos gimusios gražuolės meilės deivės pėda. Jos garbei Kipre buvo pastatyta šimtai šventyklų, daugiausia – pirmojoje salos sostinėje Pafose. Turistams čia primenami mitai, kad Afroditė neturėjo nė vieno vaiko su savo tikruoju vyru Hefaistu, kad meilės intrigų rezgėja pati įsimylėjo Adonį. Apie jų tragišką meilę byloja kalnuose augančios anemonės ir rožės: kur krito Adonio kraujas, išdygo švelniosios anemonės, o kraujas, lašėjęs iš kalnuose mylimojo ieškojusios deivės kojų, virto rožių žiedais.

Apie senuosius dievus Kipre istorijos kuriamos ir šiandien. Plaukiant laivu kapitono padėjėjas mosteli ranka į raudonąsias uolas ir pasakoja, kad raudonai jos nusidažė, kai neišgerto vyno likučius Dzeusas esą šliūkštelėdavo ant uolų. Kapitono padėjėjas išdidžiai tęsia, kad Graikijos olimpe dievai dirbo, o štai Kipre – ilsėjosi. Mus lydinti gidė, klasikinės literatūros filologė, klausosi tų istorijų šypsodamasi. Vėliau paaiškina, kad uolos leidžiantis saulei įgyja rausvą atspalvį nuo jose esančio vario. Senovės kipriečiai tai puikiai žinojo, metalurgija šaliai sukrovė didžiulius pinigus, ir mitai apie tai nebuvo kuriami. O ir dievai, anot jos, niekada nedirbo – jie tik valdė pasaulį...

Rusų sostinė
„Tik rusas Kipre esant 40 laipsnių karščiui gali gerti 40 laipsnių degtinę ir dainuoti „oi, moroz, moroz“ (moroz - šaltis aut.)“, – juokina anekdotas. Važiuodamas centrine Limasolio (miestas, kuriame statistiškai daugiausia gyvena ir lankosi rusakalbių) gatve gali pamatyti prabangų kailių saloną, žinoma, jis priklauso Rusijos verslininkams. Po svaiginamos televizijos projekto „Ledo žvaigždės“ sėkmės Limasolyje atidaryta ir dirbtinio ledo čiuožykla: kipriečiai juokauja, kad rusai jiems padės siekti olimpinių žiemos sporto aukštumų. Apie rusų antplūdį kalba ir didžiuliai reklaminiai skydai: „Restoranas „Mažoji Rusija“, „Rusiškas biliardas“ – užrašai vien rusų kalba, vadinasi, vertimas nei į anglų, nei į graikų kalbas nereikalingas. Antras pagal dydį Kipro miestas Limasolis, vadinamas „rusiška Kipro sostine“, šiuo metu yra bene didžiausias ekonomikos, prekybos ir turizmo centras, svarbiausias uostas.

Rudenį čia ypač laukiami vyno mėgėjai. Kasmet rugsėjį vykstančiame vyno festivalyje galima ragauti įvairiausių Kipre daromų vynų. Beje, iš vyno šventės leidžiama išsinešti tiek vyno, kiek paneši. Taip dalijamas vynas, kuris netilpo supilstyti į butelius ar specialias statinaites. Ir tik turistai verčiasi per galvą stengdamiesi jo išsinešti kuo daugiau.

Agia Napa linksmybės
Agia Napa – tikras paauglių, ne tik amžiumi, bet ir dvasine būsena, rojus. Turistams iš Lietuvos šis miestelis primena Palangą. Dėl gatvelių su šimtais viena prie kitos prilipusių kavinių, plyšaujančios muzikos, žmonių makalynės. Patys kipriečiai Agia Napoje tik dirba, o gyvena gretimuose kaimeliuose. Kalbama, kad liberalūs tėvai iš Vakarų paauglius vaikus palieka Agia Napoje, o patys vyksta ilsėtis į Limasolį ar Pafosą.

Agia Napa vilioja ir smėlio paplūdimiais, toli gražu ne visi kurortai jais gali girtis: geriausi Famagustos paplūdimiai liko turkų okupuotoje Kipro dalyje.

Turistai būtinai aplanko nedidelį ir jaukų XVI a. Agia Napos vienuolyną. Pasakojama, kad jį pastatė už nemylimo tekėti nepanorusi mergina, tam paaukojusi visą savo palikimą. Aktyvaus poilsio mėgėjai renkasi vandens atrakcionų parką, įrengtą pagal Senovės Graikijos istorinius ir mitologijos siužetus.

Praktiški patarimai
Jeigu tektų grįžti į Kiprą, negyvenčiau viename mieste. Net jeigu keliaučiau ten ištekėti. Ko jau ko, o vestuvininkų netrūksta – susituokti čia galima per tris dienas, tai puiki reklama šaliai ir, žinoma, būdas pritraukti turistų.

Maišant salą skersai išilgai pamatai ne tik „turistinių“ vietų. Maži miesteliai jaukūs ir žavūs, žinoma, ten ir pigiau. Automobiliai paprastai nuomojami mažiausiai 3 dienoms, vidutinė kaina parai – apie 25 CYP (apie 150 Lt) , sezono įkarštyje už automobilių nuomą gali tekti sumokėti ir 210 Lt (Kipro svarus pavertus į mūsų valiutą). Pažintinė ekskursija kainuos 126 Lt, pramoginė (laivais, džipais, asiliukais) – per 200 Lt.

Paprašę baltos kavos gausite puodelį karšto vandens ir „Neskafe“ pakelį už 8 Lt, maždaug tiek pat kainuos ir vyno taurė, alaus bokalas – 5–9 Lt.

Kipro kurortuose gausu europietiškų kavinių, patiekalų, muzikos, renginių, vis dėlto geriau rinktis šeimynines nedideles tavernas. Ragaukite vietinį sūrį, gurkšnokite jų vyną, vietinę degtinę zivaniją, bendraukite su vietiniais. Taip pamatysite ir paragausite tikrojo šalies skonio, kuris ne visada saldus, už tai – nepalyginamas su kitais kraštais.

Irma Verbienė
„Verslo žinios“, 2007 06 22
Interneto archyvo nuotr.
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>