Ant pusryčių stalo – iš LDK kilę beigeliai
Vasario 9-ąją, šeštadienį, buvo švenčiama Beigelių diena. Nors dažnas amerikietis ar britas be beigelių neįsivaizduoja ilgųjų pusryčių stalo, lietuviams vos prieš kelis metus jie atrodė tikra egzotika. Vilniuje esančių kavinių „Beigelistai“ įkūrėja Nomeda Kuodienė sako, kad lietuviai jau atranda išskirtinį beigelių skonį ir jų populiarumas sparčiai auga. Taigi kuo ypatingi beigeliai ir jų istorija?
Kilo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje ir greitai paplito visame pasaulyje.
Pirmą kartą beigelis paminėtas dar 1610 m. Krokuvoje gyvenusių Lenkijos žydų rengtuose dokumentuose. Sakoma, kad jie buvo įteikti moteriai vaiko gimimo proga. Iki XX a. vidurio beigeliai buvo pardavinėjami turguose, mugėse bei gausybėje kepyklų visuose Lietuvos mietuose ir miesteliuose. Deja, tačiau iš Lietuvos beigeliai išnyko Antrojo pasaulinio karo metu su didžiąja žydų kultūros dalimi.
Žodis turintis daug reikšmių.
Beigelis jidiš kalboje taip pat gali reikšti ir miegojimą dvyliką valandų iš eilės. Tokiam žodžių žaismui paaiškinimų yra įvairių: galbūt dėl to, kad beigelių tešla turi „pailsėti“ bent 12 valandų prieš jos minkymą ir virimą, o gal dėl to, kad laikrodžio ciferblatas, kuriame atvaizduota 12 valandų, yra toks pat apvalus kaip ir beigelis. Vokiškai beigelis reiškia žiedą arba apyrankę. O štai tenise beigelis reiškia laimėjimą 6-0.
Išskirtinis duonos produktas.
Beigelis – vienintelis duonos gaminys, kuris prieš kepant dar ir apverdamas. Dėl to jo išorė tampa traški ir kieta, o vidus – tąsus ir minkštas. N. Kuodienės teigimu, žmonės vis dar nustemba, kad beigelis nėra puri bandelė. „Sykį pas mus apsilankęs žydų kilmės svečias iš Niujorko pasakojo, kad beigelius virė ir jo mama. Šie būdavo tokie kieti, kad su jais galėdavai įkalti vinį – taigi tikras beigelis turi pareikalauti šiokių tokių pastangų iš valgytojo,“ – sako „Beigelistų“ įkūrėja. Įdomu tai, kad italai nemėgsta kietos tešlos ir, pavyzdžiui, Romoje beigeliai nėra verdami – ten pardavinėjama čiabata su skyle.
Gamindavo keturiese.
Ilgieji pusryčiai su beigeliais Niujorke išpopuliarėjo apie 1900 – miestiečiai tuomet juos valgydavo su lašiša, kreminiu sūriu, kaparėliais, pomidorais ir raudonuoju svogūnu. Beje, būtent kreminio sūrio atsiradimas ir paskatino beigelių populiarumą – šį skonių derinį amerikiečiai iškart pamėgo. Tokių klasikinių beigelių sumuštinių šiandien galima paragauti ir Halės turguje bei Literatų g. įsikūrusiuose „Beigelistuose“. Beje, įdomu tai, kad tuo pačiu metu beigelių virimas reikalavo keturių asmenų komandos: du žmonės ruošdavo tešlą, trečias juos apvirdavo, o ketvirtas kepdavo.
Kam reikalinga skylutė beigelyje?
Teorija yra įvairių. Vienos aiškina, kad anksčiau skylėtus beigelius prekybininkams būdavo patogiau suverti ant medinių pagalių ir demonstruoti klientams, dėl to skylutė – grynai istorinis palikimas. Kitos visgi sako, kad skylutė beigelio tešlai padeda lygiai išvirti ir iškepti. O štai išradingi verslininkai JAV netgi pasinaudojo šiomis legendomis ir dabar verda ne beigelius, o... jų skylutes.
Egzistuoja skirtingų rūšių beigeliai.
Vien JAV egzistuoja kelių rūšių beigeliai. Populiariausios jų – Monrealio, Rytų pakrantės ir Niujorko. Pastarųjų galima paragauti „Beigelistuose“ ir nuo kitų rūšių jie skiriasi purumu ir savo drėgna plutele. Be to, į juos nėra dedama kiaušinių ar riebalų, dėl to jie tinka ir veganams. Manoma, kad šie beigeliai yra patys geriausi, nes nuo seno jiems virti buvo naudojamas aukštos kokybės vanduo. Gerą beigelį galima pažinti iš šiek tiek traškios plutelės, išskirtinio tešlos atsiskyrimo, kai atlauži beigelio dalį, ir šviežiai keptos duonos skonio.
Beigelius galima valgyti su viskuo: su lašiša ir kreminiu sūriu, humusu, mėsa, šonine ir kiaušiniu ar net saldžius – su medumi, riešutų sviestu, bananais ar mėgstama uogiene. Taigi kodėl nepaįvairinus savo pusryčių stalo spalvingą istoriją turinčiais beigeliais?
