Kas per Užgavėnes sotus, tas sotus ir visus metus (tradicijos)

Lietuviams nuo seno svarbios ne tik šeimos, bet ir kalendorinės šventės, kurių metu žmogus įsitraukia į pasaulio, gamtos ir protėvių gyvenimo ritmą. Užgavėnės – seniausių apeigų ir žaidimų, kurių metu susitinkama su mirusiųjų vėlėmis ir gamtos dievybėmis, tradicija. Apie senąsias šios šventės tradicijas anuomet ir šiandien pasakoja etnologė Gražina Kadžytė.

Užgavėnės – senojo kalendoriaus šventė, atsiradusi labai seniai ir, ko gero, galėjusi susiformuoti senovinėje, netgi gentinėje santvarkoje. Tai metas, kai žmogui nusibosta žiemos tamsumas, ilgos naktys ir šaltis. Tai išskirtinė metų diena. Pastovios datos ši šventė neturi. Ji priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės, todėl, kaip ir Velykos, kasmet yra vis kitu laiku, tarp vasario 5 ir kovo 7 dienos. Užgavėnės švenčiamos antradienį, likus lygiai septynioms savaitėms iki Velykų. Liaudiškuose Užgavėnių papročiuose susipina ikikrikščioniškos lietuvių kultūros elementai. Daugelis Užgavėnių elementų atitinka senovinių Naujųjų metų paminėjimo tradicijas: vaikščiojimas į svečius, gerų dalykų linkėjimas, persirengimas. Žmogus žinojo, kad atsivertęs kalendorių iškart „neįšoks“ į naują metą, tam reikia pasiruošti. Netgi ankstyvos Užgavėnės laikomos pavasario pradžia, kai įvairiais veiksmais stengiamasi paspartinti pavasario pradžią, arimą ir vasarojaus sėją. Ši šventė – tai pirma žinia, kad turi ateiti pavasaris ir vasara.

Per Užgavėnes atsiskleidžia žmonių kūrybingumas

Užgavėnės senovėje ir dabar skiriasi. Tada joms buvo ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia, kad drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Merginos persirengdavo vyrais, dažniausiai čigonais, o vyrai – moterimis – čigonėmis. Kiekvienas turėjo būti išradingas, kad atkreiptų į save dėmesį ir būtų juokingesnis už kitus. Vieni kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydavo kaukės, tai bent miške aptiktą tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą, kiti veidą tiesiog išsitepdavo suodžiais arba anglimis. Kaukės – vaizdinė transformacija į jėgas, kurios mus globojo visus metus. Viskas, kas žmogaus gyvenime yra pozityvu, įtraukiama į Užgavėnių balių (pavyzdžiui, vestuvės).

Užgavėnės – karnavalas, kuriame vaidinant perteikiama mūsų gyvenimo pilnatvė. Pagrindinis šventės simbolis – Morė. Tai ne žmogus. Nuo jos norima atsikratyti, išstumti, sunaikinti, sudeginti. Deginimas – tai apsivalymas. Ant senos, be apkausto rogių pavažos vieno stipino arba specialiai šiam reikalui jos viduryje įtvirtinto kuolo užmaunamas jau darbui netinkamas vežimo ratas. Morė veikia tik tada, kai yra vežiojama visur kartu, o ne sudeginama renginio pabaigoje. Ypatingą reikšmę turi ratas, nes ant jo pasmeigta Morė vežama sukasi. Ratas simbolizuoja saulę. Sudegindami Morę, išvaduojame saulės ratą, ji kils vis aukščiau į dangų ir atsivers pavasarį drauge su šiltomis ir giedromis dienomis.

Kas per Užgavėnes sotus, tas sotus ir visus metus

Užgavėnės – paskutinė mėsiedo diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškų patiekalų. Sunkesnių darbų jau nedirbama. Net buvo sakoma, kad jeigu sunkiai dirbsi per Užgavėnes, tai per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų. Būta manančių, kad per Užgavėnes valgyti reikia 7 ar 9 kartus, nes septynias savaites teks pasninkauti. Šiame šimtmetyje visoje Lietuvoje tradiciniai Užgavėnių valgiai – įvairiausi blynai (blynai atkeliavo iš slavų kultūros). Iki šių dienų tradicijų nenutraukė žemaičiai. Anų juk net moderniausias vėjas nepapučia. Žemaitijoje blynai apskritai nebuvo akcentuojami. Čionykščiai šia proga iš įvairiausių kruopų, žirnių ir daržovių verda šiupinį. Jis patiekiamas giliame dubenyje, kurio viduje – kiaulės ausis arba uodega. Tiesa, tikrieji klaipėdiškiai sekmadienį miestelėnams rodo Užgavėnių vaidinimus, o antradienį renkasi į klubus ir švenčia šiupinio šventę. Jie tvirtai išlaikę savo prosenovinę tradiciją, kuri gyva visoje Žemaitijoje. Žmonės sakydavo: „Kas per Užgavėnes sotus, tas sotus ir visus metus“, todėl niekas neatsisakydavo šios šventės vaišių.

Per Užgavėnes užgeriama gira, alumi, midumi, tačiau, skirtingai nei dabar, anksčiau gėrimus ragaudavo. Mūsų dienomis žmonės pavirsta į paršelius: pirma pripuola prie stalo, suvalgo, išgeria ir tik tada bando kažką daryti, bet nelabai jiems tada kas beišeina. Senovėje svarbesnis buvo veiksmas, o valgymas ir gėrimas – tik priedas. Dabar viskas apvirto aukštyn kojom... Nors yra ir kuo pasidžiaugti, po truputėlį Užgavėnių tradicijos atgyja, kasmet stengiamasi organizuoti smagių renginių, įtraukiant kuo daugiau žmonių.

Užgavėnių pasiūlymai

Sočios užgavėnės restorane "Esse"! (Vilnius)>>

MENIU.LT informacija
Nuotraukos: saduto.com; muziejai.lt; aba.lt;

2011 03 08