”Starka”
– ypatinga, proginė degtinė, kuri būdavo gaminama pirmojo sūnaus –
giminės pratesėjo gimimo proga. Jau XIV a. Lietuvoje lankęsi ir jos
buitį aprašę atvykėliai pastebėjo, kad Lietuvoje, kai pribuvėja iš
pirties (gimdymas vykdavo tik pirtyse) pranešdavo gimus sūnui, kiemo
arba giminės vyrai imdavo varyti degtinę, kurią supildavo į naujai
suręstą ąžuolinę statinę, įberdavo saują obelų lapų, kad gyvenimas
turtingas būtų, saują kriaušių lapų, kad gyventų saldžiai ir gerai,
sočiai apvaškuodavo, - apipildavo karštu bičių vašku ir užkasdavo į žemę
taip, kad viršuje būtų vieno metro žemės sluoksnis. Ją atkasdavo ir
vaišindavo svečius sūnaus vestuvių dieną, t. y. mažiausiai po 30 metų
(kada Lietuvoje vyras turėdavo teisę vesti, - vestuvių progai). Pats
šios degtinės pavadinimas yra grynai lietuviškas, nuo senojo lietuviško
žodžio “starkus”, - net ir dabar jis reiškia gandrą, ir tai yra susiję
su lietuvių tautoje paplitusiu aiškinimu, kad, atsieit, naująjį vaikelį
atneša gandrai, o kaimiečiai dar ir šiandien, pirkdami šią degtinę,
prašo, kad duotų ne “starkos”, o starkinės, t. y. gandrinės degtinės.
Ir
nors nūnai kai kurie surusėję kalbininkai mėgina aiškinti, kad “Starka”
bus atsiradusi iš slaviško žodžio “старая”, tai ... taip ir būtų
“Staraja”, nes po to, kai rusai išmoko gaminti bulvių-javų degtinę, t.
y. po Smirnovo degtinės gamyklos atidarymo, visos rusų bulvių-javų
degtinės tebeturi savo originalius ir nė kiek iki mūsų dienų
nepakitusius pavadinimus: «Листовка», «Спотыкач», «Ерофеич»,
«Старомосковская», o stalininiais laikais - «Московская», «Столичная»,
«Русская», «Кубанская», «Сибирская».
Be to, lietuviai iš degtinės
gaminasi karčiąsias ir saldžiąsias trauktines, užpiltines, apkeptines,
balzamus, likerius, ratafijas, o rusai moka gamintis tik «наливки», -
užpiltines, t. y. tai, - kas yra elementaru ir nereikalauja didelės
patirties ir įgūdžių. Antra vertus, lingvistiniu požiūriu, žodis
“starka” rusų kalboje neturi jokios semantinės reikšmės. O štai
lietuviuose buvo net specialiai švenčiamos starkinės šventės, - XIX a.
viduryje Liudvikas Jucevičius rašė, kad kovo 25 d būdavo švenčiama
Starko (gandro, busilo, gužučio, baciono) šventė. Tą dieną kiekvienuose
namuose būdavo keliamos vaišės, kaimynai lankydavo vieni kitus, būtinai
ragaudavo starką, girdavosi kas kiek ir kaip ją yra išlaikęs, o užkandai
patiekdavo kanapinių pyragėlių ir šaltanosių. Ir nors per Viešpaties
apreiškimą pagal katalikišką tikėjimą turėdavo būti sausi pasninkai,
senovinis pagoniškas starko (gandro) garbinimas buvo stipresnis, -
žmonės “starkaudavo” – gūrinėdavo iš namų į namus, pamažėle aukštai
keldami kojas tartum gandrai, beje, tą dieną, nežiūrint į visus Advento
draudimus, būdavo leidžiama tuoktis.
Viduramžiais, vystantis
prekybai, degtinė tampa svarbia Lietuvos eksporto preke, nes tuo laiku
nei Vakarų, nei, juo lab, Rytų tautos degtinės iš javų dar nemokėjo
gaminti, pvz., prekyboje su rusais degtinė buvo pagrindinis mainų
objektas net iki XVIII amžiaus.
Viduramžiais Lietuvos pirkliai
degtinę supildavo į ąžuolines statines ir per netrumpą kelionės vežimais
arba vandens keliais laiką, kaitinant saulei ir visą laiką
teliuskuojant, degtinė įgaudavo “Starkai” būdingą spalvą. Pirkliai,
žinodami kiek daug metų trunka tikrasis “Starkos” brandinimas, netruko
pasinaudoti šiuo atsiradusiu išoriniu panašumu ir, žinodami, kad
perkantieji mažai nutuokia apie degtines, eksportuojamąją į Rusiją
degtinę pradėjo pardavinėti kaip tikrąją “Starką”.
Deja, deja,
dabartinėje Lietuvoje, ypač AB “Vilniaus degtinė”, AB “Kauno Stumbras”
gaminama “starka” pagal Maskvoje patvirtintą receptūrą, parduotuvių
lentynas užgriozdę estų ir latvių “starkos” erzacai yra tik
pasityčiojimas iš tikrosios “Starkos”, kurių šleikščiai saldus skonis nė
iš tolo negali prilygti tikrosios “Starkos” fenomenaliai išskirtiniai
kompozicijai: kokybei, grynumui, skoniui, spalvai, aromatui, grynumui,
kondensacijai, stiprumui ir pan. Čia būtina pabrėžti, kad tikroji
„Starka“ jokiu būdu savo sudėtyje negali turėti jokių vynų, brendžių ar
dar kitokių, jau sovietmečiu atsiradusių ingredientų. Bet pragėrusiems
protą lietuviams ir partijas atstovaujantiems samdytiems degtinės
fabrikų valdytojams, dėl to nesopa galva. Šių gamyklų vadovams ir
technologams nerūpi žvilgtelti į 1907 m Seinuose ir 1930 m Kaune
išleistas knygeles apie tai, kaip pasigaminti senuosius lietuviškus
svaigiuosius gėrimus.
Ankstesniame straipsnyje pristatyta tradicinė senovės lietuvių šventė – 40 paukščių diena. Toliau skaitykite kitas kovo mėnesio šventes ir tradicinius valgius.
***
Kovo 19 dieną mūsų protėviai švęsdavo
PEMPĖS GRĮŽIMO DIENĄ, nes tai dienai parskrenda pempės. Mūsų proseneliai
žemdirbiai buvo nustatę ir žinojo, kad jeigu tą dieną geras oras, tai
bus geri metai karvėms ir jaučiams. Net jei kiaulės žiemos sunkmečiu
būdavo iššeriamos iki Pempės grįžimo dienos, žmonės sakydavo, jog vėliau
„ant šluotražio išvilktos nedvės badu“. Nuo tos dienos ir dabar dar
sakoma - „lydeka nerštan, o gervė – raistan“.
Būtent nuo šios dienos
lietuviai imdavo tvarkytis apie namus – taisyti darželius, sėti rūtas,
sėti daržoves daigams. O norėdami gauti
Tą dieną galima tuoktis, nors ir gavėnia, nes Juozapas buvo Marijos sužadėtinis, tik vestuvių kelti negalima.
***
Kovo
21-ąją diena susilygina su naktimi. Tai pavasario lygiadienis – saulės
grąžos šventė. Nuo šiol dienos vis ilgės, naktys trumpės. Šviesai
įveikus tamsą, prasideda naujas gyvybės ratas. Džiaugiasi visa, kas
gyva: paukšteliai, gyvulėliai, žvėreliai ir žmonės.
Šeimininkės
kepdavusios plūgo arba arkliuko formos paplotėlius. Vestuves tą dieną
galima kelti tik „rimtas“, be muzikantų. Tądien negalima be reikalo
gulinėti, nes per darbymetį nugarą įsiskaudės.
***
Kovo 25 dieną
Lietuvoje nuo senų senovės švenčiamos Gandrinės. Šią dieną į Lietuvą
parskrenda gandrai. Gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus.
Lietuvių tautosakoje baltasis gandras dar vadinamas busilu, starkumi,
gužučiu, bacionu. Gandras – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno
laikytas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kuris neša laimę,
gerovę, teisingumą. Jis – dangaus antspaudo saugotojas, galįs žmonių
ligas paimti, nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Gal dar
ir todėl gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę,
gerovę namams, šalia kurių, neretai ir šeimininkų iškeltame
gandralizdyje, jis ir apsigyvena. Gandras lanko namus ir „atnešdamas“
vaikelį. Šia diena prasideda šiltasis metų pusmetis. Senoliai sako, kad
šią dieną meškos ritasi iš guolio. Be to, kažkada Gandrinės buvo
laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną
svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie
ir visi metai.
Dar vienas su švente susijęs keistas paprotys –
tikėjimas, kad šią dieną gyvatės po žemę savo karalienės karūną
ritinėja, taip žadindamos gamtą. O jei šią karūną iš jų pavogsi, viską
žinosi, kitų mintis skaitysi, žinosi, kur turtai paslėpti.
Šią dieną
buvo draudžiama taisyti tvoras, kalti bet kokius kuolus, vežti malkas ar
pagalius iš miško (kad kartu neprisivežtų gyvačių). Nepatartina ko nors
skolinti, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą
gyvačių į kiemą neprišliaužtų.
Net mūsų dienomis tikima, kad pirmą
kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Jeigu pamatysi
skrendantį, – gerai – visus metus spėriai nudirbsi darbus, būsi sveikas
ir turtingas, daug keliausi. Jeigu tupintį – teks būti tik namuose,
būsi lėtapėdis, vangiai nudirbsi visus darbus, tad ir praturtėjimo
nesulauksi. Netekėjusioms merginoms skrendantis gandras reiškė, kad jos
šiemet ištekės, tupintis – kad dar teks tupėti tėvų namuose. Dažniausiai
pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai, o pamatę iškart
verčiasi per galvą – kad būtų miklūs, sveiki. Mokiniui skrendantis
gandras reiškia, kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę. Stovintis – kad
pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams.
Pavieniai patinėliai
sugrįžta anksčiau tam, kad pasirūpintų namais – lizdais, juos
suremontuotų, kol sugrįš jo gandrė. Gandrų poros žiemoja atskirai.
Drauge jie tik augina mažylius. Gandrų poros ilgaamžės – jei abu
paukščiai išgyventų, jos nenutrūktų 10–12 metų.
Ištikimybė, namų saugojimas yra išskirtinis gandrų bruožas.
Šeimininkės
Gandrinių dieną atsikeldavo labai anksti (kad visus metus būtų sveikos
ir stiprios) ir ruošdavo ypatingus pavakarius artojams, kepdavo įvairių
grūdų bandeles, kurios būdavo suvystyto vaikelio išvaizdos, dažniausiai
įdarytos virtų kiaušinių įdaru (aukščiau rasite, kaip tą įdarą
pasiruošti). Bandeles dovanodavo ir kaimynams. Tikėta, kad tuomet javai
gerai dygs. Ūkininkai šią dieną apžiūri javų sėklas, pažarsto rankomis,
tarsi žadindami apsnūdusią per žiemą grūdo gyvybę.
Na, o
dabar keletas kovo mėnesio – paukščių gerbimo senovinių sakralinių
valgių receptų, kuriais maitinimo įmonių, kaimo turizmo sodybų
savininkai, net ir namų šeimininkės gali nustebinti valgytojus:
Senovinė aukštaičių plaktienė su medumi ir riešutais
Keturioms porcijoms reikia:
80g džiūvėsėlių,
40g lazdynų riešutų,
60g lydyto sviesto,
8 kiaušinių,
120g grietinėlės,
60g medaus
Džiūvėsėlius
kartu su smulkintais riešutais pakepinkite pusėje sviesto (gera
šeimininkė visada savo virtuvėje turi lydyto sviesto, nes jis nepridega,
nekeičia spalvos, o valgiams suteikia riešutų skonį ir aromatą). Po to
įdrėbkite medaus ir užvirinkite. Masę suverskite į dubenį, ten pat
įmuškite kiaušinius, įpilkite grietinėlę, gerai išmaišykite. Keptuvėje
įkaitinkite likusį sviestą, supilkite plakinį ir kepkite kaip omletą.
Senovėje
šią plaktienę patiekdavo su šviežiais arba raugintais obuoliais. Dabar
galite duoti su konservuotais obuoliais, kriaušėmis, slyvomis. Ne tik
vaikeliams, bet ir suaugusiems ši senovinė plaktienė yra tikras
šventinis gardėsis, stebina net ir užsienio gurmė.
Žemaitiškas „cyrulio kinis“ (lizdas)
Kiek valgytojų, tiek reikės iškepti ir „cyrulio kinių“.
Vienam
„kiniui“ paimkite 100g bet kokių virtų kruopų (šiandien gali būti ir
ryžiai), arba tiek pat virtų lakštinių (gali būti ir bet kokie
makaronai), arba tiek pat bulvių košės. Košes pagardinkite mėgiamais
prieskoniais, aromatinėmis žolelėmis, keptais arba gruzdintais
svogūnais, išmaišykite su standžiai suplaktais kiaušinių baltymais,
dėkite ant aliejumi pateptos skardos, iš košės suformuokite lizdus,
(bulvių košės „lizdus“ šakute kryžmai padarykite šakelių ornamentą), į
kiekvieno lizdo vidų įmuškite kiaušinio trynį, jį taip pat pagardinkite
druska ir šaukite į įkaitintą krosnį (šiandien į viryklės orkaitę).
Ilgai nelaikykite, kad nesukietėtų trynys, - jis turi būti skystokas,
tik viršus gražiai aptrauktas sukietėjusiu baltymu.
Žemaitiški „cyrulių kiocaliai“ (krepšeliai) su plaktiene
Įdarui:
100g riebios rūkytos naminės dešros,
2 svogūnų,
8 kiaušinių,
1/3 šaukštelio džiovintų čiobrelių,
1/3 šaukštelio kmynų,
5g druskos
Tešlai:
350g kvietinių miltų,
75g vandens,
2 kiaušinių,
7g druskos
Padažui:
300g grietinės,
300g sviesto
Dešrą
ir svogūnus supjaustykite smulkiais kubeliais ir kepkite, kol
suminkštės svogūnai, tada supilkite suplaktus kiaušinius ir, maišant,
kepkite, kol sutrauks kiaušinius. Pagardinkite džiovintais čiobreliais,
kmynais ir druska.
Iš miltų, kiaušinių ir vandens išminkykite tešlą,
plonai iškočiokite, išpjaukite puoduko dydžio paplotėlius, ant jų
sudėkite keptą plaktienę su dešra, iš tešlos suformuokite krepšelius,
viršuje ir virkite ant sietelio virš garų. „Cyrulių kiocalius“ patiekite
su grietinės ir sviesto padažu.
Autentiška apeiginė sakralinė plaktienė su medumi
Keturioms porcijoms reikia:
200g medaus,
150g pieno,
9 kiaušinių,
druskos,
30g lydyto sviesto
Medų
pakaitinkite, kad suskystėtų, įpilkite pieną, įmuškite kiaušinius,
pagardinkite druska ir suplakite. Plakinį supilkite į sviestu (gera
šeimininkė visada savo virtuvėje turi lydyto sviesto, nes jis nepridega,
nekeičia spalvos, o valgiams suteikia ypatingą riešutų skonį ir
aromatą) pateptą ketinę keptuvę ir kepkite įkaitintoje duonkepėje
krosnyje. Dabar tai galite atlikti ir 150°С įkaitintoje viryklės
orkaitėje. Kai viršus pakils ir gražiai paraus, su visa keptuve
patiekite ant stalo.
Lietuvininkų plaktienė, virta piene
Keturioms porcijoms reikia:
8 kiaušinių,
400ml pieno,
20g gero naminio sviesto,
druskos,
jei mėgstate – svogūnų laiškų
Į
verdantį pieną pamažu supilkite gerai suplaktus kiaušinius, kai juos
sutrauks, pagardinkite sviestu, druska. Lietuvininkai Klaipėdos krašto
senbuviai šišioniškiai į šią plaktienę būtinai įberdavo gerą saują
smulkintų svogūnų laiškų ir patiekdavo su virtais žirneliais. Dabar
galima su konservuotais žirneliais, garintomis arba pakepintomis
ankštinėmis pupelėmis.
Plaktienė su daržovėmis
Keturioms porcijoms reikia:
8 kiaušinių,
2-jų morkų,
2-jų svogūnų,
2-jų česnako skiltelių,
30g saulėgrąžų aliejaus,
20g krapų,
20g svogūnų laiškų,
maltų juodųjų pipirų,
druskos
Įkaitintame
saulėgrąžų aliejuje pakepinkite smulkintus svogūnus, paskui tarkuotas
morkas, įmeskite traiškytus česnakus, smulkintus krapus, svogūnų
laiškus, supilkite suplaktus kiaušinius, pagardinkite druska, maltais
juodaisiais pipirais ir, visą laiką maišant, iškepkite plaktienę. Prie
jos būdavo duodama juoda ruginė duona, aptepta sviestu.
Būriška plaktienė su rūkyta žuvimi
Keturioms porcijoms reikia:
8 kiaušinių,
4 šaukštų grietinėlės,
vieno svogūno,
pundelio petražolių,
maltų juodųjų pipirų,
druskos
40g sviesto,
4 gabalėlių rūkytos žuvies filė
Kiaušinius
išplakite su grietinėle, druska ir maltais pipirais. Įkaitintame
svieste pakepinkite smulkintus svogūnus, ant jų supilkite kiaušinių
plakinį, išdėliokite rūkytos žuvies filė gabalus taip, kad paskui
galėtumėte plaktienę padalinti į 4 lygias porcijas ir kepkite, kol
gražiai sutrauks kiaušinius. Lietuvininkai - Karaliaučiaus krašto būrai
šią plaktienę kepdavo orkaitėje ir patiekdavo su duona.
Plaktienė su peletrūnais ir namine juoda duona
Keturioms porcijoms reikia:
4 kiaušinių,
50g peletrūnų,
30g svogūnų laiškų,
30g sviesto,
druskos
Peletrūnas
yra nuostabaus aromato kvapioji žolė, kuria nuo seniausių laikų
Lietuvoje būdavo gardinama varškė, saldūs varškės sūriai, kiaušinienės,
plaktienės ir būtinai garinamos, verdamos arba kepamos žuvys. Anais
gerais laikais reta šeimininkė neaugindavo savo darže kerelio peletrūnų
(šiandien bepigu, - visose maisto parduotuvėse jie parduodami augantys
vazonėliuose arba švieži). Plaktienei peletrūnus nuplikyti pasūdytu
vandeniu, nuskabyti lapelius, svogūnlaiškius smulkiai supjaustyti ir
šiek tiek pakepinti svieste, suberti peletrūnų lapelius, ant viršaus
supilti suplaktus kiaušinius ir kepti visą laiką maišant, kol plaktienę
sutrauks. Aptepti naminės juodos duonos riekeles ir patiekti namiškiams –
nieko gardesnio nerasite prie karštos arbatos.
Plaktienė su ragaišiu
Keturioms porcijoms reikia:
2-jų padžiūvusio miežinio ragaišio riekių,
100g morkų,
100g svogūnų,
8 kiaušinių,
200ml pieno,
10g druskos,
30g sviesto arba saulėgrąžų aliejaus
Ragaišį
supjaustyti smulkiais kubeliais, morkas nuvalykite ir sutarkuokite
burokine tarka. Svogūnus nulupkite ir smulkiai supjaustykite. Kiaušinius
suplakite su pienu, pagardinkite druska. Keptuvėje įkaitinkite sviestą
arba aliejų. Kiaušinių plakinį išmaišykite su ragaišio kubeliais,
tarkuotomis morkomis ir svogūnais, supilkite į keptuvę ir kepkite
uždengus dangtį
Dvaro plaktienė su vynu
Keturioms porcijoms reikia:
2-jų česnako skiltelių,
30g lydyto sviesto,
8 kiaušinių,
100g baltojo sauso vyno,
6g druskos,
žiupsnelio maltų muskatų riešutų
Česnaką
supjaustykite lakšteliais ir pakepinkite svieste, supilkite kiaušinius,
išplaktus su vynu, druska, muskatų riešutais ir kepkite kaip omletą.
Patiekite su konservuotais vaisiais.
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Vincentas Sakas
Mob. tel. +370617 24 338
E. paštas: vincentas.sakas@takas.lt
Melnragė, 2000m. Redaguota 2013-02-26
Vartodami alkoholį rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove
