„Divino Trattoria“ paslapčių nesaugo (Vilnius)

Vaikštinėjant Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos centre, susidaro įspūdis, kad lietuviai valgo tik didžkukulius ir picas – jei viena maitinimo įstaiga siūlo kaimiško plokštainio, greta esanti kviečia ragauti tikrų itališkų picų. Ir, atrodo, didžkukuliai pralaimi, bent jau Vilniuje. Štai naujas restoranas „Divino Trattoria“ (lietuviškai – „Dieviška užeiga“) savo svečius taip pat maitina italų virtuvės patiekalais.

Restoraną „Divino Trattoria“ vilniečiai, dažnai skubantys Didžiąja gatve, gal jau spėjo pastebėti. Mes į jį, įsikūrusį tarp sovietmetį menančių Pieno baro ir „Amatininkų užeigos“, dėmesį atkreipėme gal prieš mėnesį – į vidų užeiti viliojo jaukus interjeras, prie stalelių ramiai besišnekučiuojantys žmonės.

Nieko nepaslėpsi
Prieš įžengiant į restoraną dingteli mintis, kad pastato architektūra ir pro restorano langus sklindanti jauki šviesa žada malonią romantikos porciją. Deja, viduj romantika palengva ima garuoti – kaip dūmas.

Jau įpratome, kad atėjusius į restoraną mus pasitinka aptarnaujantis personalas, palydi iki laisvo staliuko, įteikia valgiaraštį. Čia mūsų niekas nepasitiko ir, reikia prisipažinti, dėl to net sutrikome – kaip greitai priprantama prie elementarių dalykų. Šiek tiek pasiblaškę išsirenkame stalelį ir laukiame padavėjos. Restorane tik keli laisvi staleliai, šurmulio netrūksta.
„Divino Trattoria“ nedidelis restoranas – dvi mažos baru ir arkomis atskirtos salės. Jauku – pastelinių spalvų sienos, prie jų derantys šviesūs baldai, dekoratyvių detalių nedaug – keli „auksu“ rėminti veidrodžiai, gėlės. Ryškiausia ir įdomiausia restorano interjero detalė – didžiulės freskos: ant sienų kaunasi romėnų dievai, kalbasi išminčiai, žingsniuoja moterys, nešinos amforomis. Interjero detalės tarpusavyje dera puikiai.

Vietos restorane mažai, o stalelių – daug. Jie stovi taip arti vienas kito, kad minčių dalintis verslo paslaptimis ar draugui papasakoti paskutinius savo nuotykius net nekyla. Kad ir kaip stengėmės neklausyti, ką šneka sėdintieji prie gretimo stalelio, viską girdėjome. Kiek atsipūtėme, kai kaimynai pavakarieniavę išėjo. Atrodo, atsirado daugiau asmeninės erdvės. Su kolega svarstėme, kodėl restorano šeimininkai stalelius sustatė taip arti vienas kito. Gal, kad vakarodamos kompanijos bendrautų ne tik su savais? Pasirodo, mūsų spėlionės buvo teisingos.
„Norėjome, kad restoranas būtų atviras, kad lankytojai galėtų pasikalbėti ir su kaimynais, o ne sėdėtų vieni kitiems nugaras atsukę“, – kitą dieną sakė Rima Mickevičienė, restorano vadovė. Ar norėsite, kad pokalbyje dalyvautų visai nepažįstami žmonės, priklauso tik nuo jūsų.

Nepastebimas valgiaraštis
Svarstydami apie asmeninės erdvės svarbą uždariems lietuviams laukiame valgiaraščio. Prie mūsų priėjusi padavėja paklausia, ar jau išsirinkome, nustebę susižvalgome – o kurgi tas patiekalų sąrašas? Ir tik tada pastebime, kad jis visada gulėjo mums po nosimi. Valgiaraštis atspausdintas ant popierinių staltiesėlių. Padavėja atneša tik gėrimų meniu.

Patiekalų siūloma pakankamai: 23 rūšių dviejų dydžių picos, šaltųjų užkandžių ir salotų apie 10, apytikriai po tiek pat įvairių makaronų, pagrindinių patiekalų, kelios sriubos, keturi desertai.
Gėrimų sąrašas, bent jau vynų, atrodo įvairesnis nei patiekalų. Vynai surašyti pagal kilmės šalis, itališki – pagal regionus. Kaip ir priklauso itališko maisto restoranui – itališkųjų daugiausia, keli Prancūzijos Bordo, Burgundijos regionų ir vienas australiškas. Iš viso – daugiau nei 30 baltojo ir raudonojo vyno rūšių. Butelių kainos – nuo 60 iki 200 Lt. Deja, šis sąrašas skirtas tiems, kurie ketina išgerti visą butelį. Pilstomų vynų visai mažai – keletas baltųjų, tiek pat raudonųjų. Galima ragauti ir iš Italijos atvežto namų vyno „Cantina Di Vino“. Žinoma, restorane rasite ir būtiną minimumą kitų gėrimų: grapa, konjakas, kalvadosas, viskis, degtinė, likeriai, alus. Restoranas „Divino Trattoria“ priklauso tiems patiems savininkams kaip ir vilniečiams žinomas restoranas „San Marco“. Kaip sakė „Divino Trattoria“ vadovė, šio restorano valgiaraštis yra kitoks nei „San Marco“ – čia siūloma picų, o kiti patiekalai, nors ir atrodo panašūs, tokie nėra.

Visko pasitaiko
Pirmiausia užsisakome kalmarų su tunų padažu (16 Lt) – gruzdinti kalmarai džiūvėsėlių ir parmezano apvalkale patiekiami su tunų padažu ir citrinų skiltelėmis. Skanu: traški džiūvėsių ir sūrio plutelė, lengvas padažas ir salotų lapai puikiai dera. Užtat kolega, tą vakarą nutaręs valgyti nedaug, bet sočiai, ir išsirinkęs tik itališkus lakštinius (21 Lt), paruoštus „mimino iš Leverano stiliumi“ (ką tai reiškia, padavėja mums negalėjo paaiškinti), liko visai nevalgęs.
Taigi „mimino iš Leverano stiliumi“ paruošti lakštiniai yra lazanija su mėsos faršu ir dideliais gabalais supjaustytais baklažanais. Mėsa su baklažanais – dažnas ir gardus derinys, bet šis patiekalas buvo tiesiog be skonio. Gal trūko prieskonių faršui, gal daugiau sūrio ar pomidorų padažo, o gal virėjo rūpesčio.

Anties krūtinėlė, paruošta kaimišku stiliumi, skaninta keptų obuolių ir Modenos svogūnų padažu ir patiekta su pakeptomis bulvytėmis bei pinijomis (36 Lt), verta pagyrų. Mėsa gerai iškepta, nors gal per ilgai užsibuvo krosnyje ir galėjo būti sultingesnė. Bulvės, mažyčiai obuoliukai tiko prie riebios ir sočios antienos.

Skanus buvo ir ragautas desertas – kriaušių pyragas su figomis (8,50 Lt) – paprastas, minkštas, nesausas, panašus į mūsų močiučių kepamus „trupininius“ pyragus. Tik vietoj figų šalia pyrago gulėjo dumplainis.

Kramsnodami pyragą reziumuojame: nors niekas nepasitiko, vėliau padavėjų dėmesio netrūko, maistas – neblogas, gėrimų pasirinkimas – geras, aplinka – jauki. Dar vienas paprastas, bet ne prastas, itališko maisto restoranas. Tik jam, akivaizdu, dar reikia „įsivažiuoti“.

Daiva Sutkutė
„Verslo žinios“, 2006 12 22
Interneto archyvo nuotrauka 
Skaityti kitus „Verslo žinių“ straipsnius>>