Maisto atliekų problema
Išmetamų maisto produktų kiekio augimo problema aktualiausia išsivysčiusiose JAV šalyse. Anup Shah (www.globalissues.org įkūrėja) teigimu, 40-50% jose auginamų produktų niekada nepasiekia vartotojų, o iš likusių maisto atsargų pirkėjai sunaudoja tik 30%. Per metus tokie vartotojai „išmeta“ apie 600$, o visoje šalyje išmetamo maisto vertė tuo pačiu laiko tarpu siekia 75 mlrd. dolerių. Net populiarų greito maisto užkandinių išmetamų maisto produktų kiekis siekia 40%.
Neatsakingas produktų gaminimas ir vartojimas daro nemažą žalą aplinkai. Norint apsaugoti ir išauginti atitinkamą produktų kiekį, reikalingos didesnės pesticidų ir trąšų sąnaudos, o tokių gaminių transportavimui sunaudojamas nemažas kiekis kuro. Maisto gaminimo ir jo atliekų puvimo proceso metu išsiskiria metanas ir anglies dioksidas – šiltnamio efektą sukeliančios dujos, lemiančios klimato pokyčius. Maisto atliekų problema jau pripažinta kaip itin svarbi, šalys keliasi tikslus, kaip ją spręsti, kuriasi net atskiros organizacijos, kurių misija kovoti su maisto atliekų augimu (pvz. www.lovefoodhatewaste.com D.Britanijoje)
Nualintas dirvožemis
Įvairiose pasaulio valstybėse badą sukelia dirvos nualinimas cheminėmis medžiagomis. Daugiausia dirvožemį teršia pramonės ir energetikos įmonės, teršalai į žemę patenka su krituliais, nuotekomis, išmetamosiomis dujomis ir pan. XXa. viduryje prasidėjusios „Žaliosios revoliucijos“ metu akivaizdžiai padidėjo pasaulinės žemės ūkio produkcijos kiekis, išvestos efektingesnės, didesnį derlių duodančios augalų veislės, besivystančiose šalyse pradėtos naudoti trąšos, pesticidai, įvairios šiuolaikinės technologijos. Tokiu būdu buvo pagerintas šių šalių gyvenimo lygis, žmogaus sunaudojamo maisto kiekis padidėjo 25%. Tačiau mineralinių trąšų ir pesticidų naudojimas sukėlė nemažai ekologinių problemų. Intensyvus ūkininkavimas paveikė dirvos vandens režimą, padidino druskingumą bei paspartino dykumų plitimą. Užterštas dirvožemis turi neigiamą poveikį vietinių gyventojų sveikatai. Į dirvą patekę metalai, tokie kaip švinas ir chromas, taip pat nafta, įvairūs tirpikliai bei pesticidai yra chroniškų ligų bei įgimtų sutrikimų sukėlėjai. Didelis kiekis benzolo dirvoje gali sukelti onkologines ligas, tokias kaip leukemija, gyvsidabriu užterštose vietovėse gyvenantys žmonės dažniau serga sunkiomis inkstų ligomis, o chloru paveiktas dirvožemis gali sukelti centrinės nervų sistemos pakitimus.
Maistas – pinigai
Badas taip pat vyrauja šalyse, kuriose yra maisto, tačiau nėra už ką jo nusipirkti. Anot knygos „Globalios problemos ir kapitalizmo kultūra“ autoriaus Richard H. Robbins, žmonės, neturintys pakankamai pinigų maistui įsigyti, pasaulio ekonominėje sistemoje neužima svarbios vietos, nes uždirba per mažai ir nepapuola į perspektyvių pirkėjų grupę. Todėl suprantama, jog nei vienas gamintojas nenorės auginti ir aukoti produktų žmonėms, kurie jų negali nusipirkti. Užsienio kapitalo įmonės, naudojančios besivystančių šalių žemę, dažniausiai augina produktus, skirtus eksportavimui ir duodančius didžiausią pelną – medvilnę, arbatą, cukranendres, tabaką, kakavą, sizalį ir pan. Dideli plotai sausumos naudojami galvijų ganykloms ir fermos įrengti, tačiau visa jų produkcija atitenka šalims, galinčioms už ją tinkamai atsilyginti. Besivystančių valstybių gyventojai, per dieną uždirbantys 1$ ar net mažiau, neįstengia įsigyti brangių importinių produktų ar net vietinės kilmės produktų.
Problemos sprendimas
Kaip didžiausią bado pasaulyje paplitimo priežastį Anup Shah nurodo netinkamą besivystančių šalių žemės nuosavybės ir naudojimo sričių pasiskirstymą, taip pat išsivysčiusių šalių manipuliavimą politine ir ekonomine galia. Labdara užsiimančios valstybės turėtų ne tik remti badaujančias provincijas maisto ir kitais ištekliais, bet ir leisti joms pačioms užsiauginti reikalingą kiekį maisto produktų bei sudaryti tinkamas politines ir ekonomines sąlygas gaminių keitimuisi šalies viduje. J. W. Smith teigimu, iš savo gyvenamųjų vietų išvyti, silpni besivystančių šalių gyventojai turėtų būti teisėtai apsaugoti nuo daugianacionalinių korporacijų įtakos, atgauti ir patys dirbti savo žemes. Tokiu atveju vietiniai gyventojai galėtų auginti ir naudoti aukštą maistinę vertę turinčias grūdines kultūras, vaisius ir daržoves, atsisakydami didelių natūrinių sąnaudų reikalaujančios mėsos ir žuvies pramonės. Tokių mitybos koregavimų dėka, pasaulyje badautų daug mažiau žmonių.
Badas kaip gyvenimo būdas
Kol milijonai
žmonių pasaulyje badauja dėl maisto stygiaus ar prastos materialinės padėties,
kai kurie išsivysčiusių šalių gyventojai badą renkasi kaip išeitį iš ligų ar
natūralų kūno valymo būdą. Tokio proceso
idėja – leisti pailsėti virškinimo sistemai, taip sudarant sąlygas organizmo
apsivalymui. Pradėjus badauti, žmogaus organizmas patiria didelį stresą,
kadangi privalo pereiti prie endogeninės mitybos režimo ir imti naudoti visas
sukauptas maisto medžiagas. Ši kūno gydymo terapija, plačiau paplitusi JAV,
taikoma ir keliose Europos klinikose. Kita vertus, per ilgai užsitęsęs
badavimas gali sukelti amenorėją, vidurių užkietėjimą arba viduriavimą,
įvairias alergijas, taip pat lemti emocinius pokyčius, sukelti depresiją ir
miego sutrikimus. Skaityti toliau >>
Nuotrauka: Paulius Sadauskas
