Apie britų alinių kultūrą: vieta, kur galioja savos taisyklės

Šiek tiek istorijos

Alinių kultūra taip įaugusi į britų kasdienybę, kaip, pavyzdžiui, vyno tradicijos Prancūzijoje. Angliškasis „pub‘as“ – tai dviejų žodžių, public house, santrumpa. Išvertus ją į lietuvių kalbą tai reikštų viešieji, arba visuomenės namai. Tuo būtent pabrėžiama, kad į šią vietą gali užsukti bet kas – ir kostiumuoti verslininkai, ir paprasti darbininkai, ir menininkai. Iš tiesų angliškasis „pub‘as“ primena lietuvišką smuklę ar užeigą.

Aiškumo dėlei reiktų paminėti, kad anglai taipogi turi barus (angl. bar), tačiau ši įstaiga jų laikoma kiek aukštesnio lygio vieta negu „pub‘as“. Be to, barai orientuoti į įvairesnius gėrimus, ne tik alų ar vyną, kas yra įprasta „pub‘uose“. Vis tik, patys britai pabrėžia, kad skirtumai tarp  „pub‘ų“ ir barų po truputį nyksta.

Šiuolaikinė alinių kultūra gimė, kuomet darbininkų klasės atstovai prieš kelis šimtmečius ėmė burtis po darbų kartu išgerti alaus bei pasišnekučiuoti, aptarti naujienas. Vis tik, alaus ir alinių istorija prasidėjo kur kas seniau.

Didžiosios Britanijos gyventojai alų gamino ir gėrė jau bronzos amžiuje, o pirmosios užeigos, t.y. tavernos, šalyje ėmė rastis į šiuos kraštus atklydus romėnams, kurie sukūrė kelių sistemą. O prie kelių, jungiančių atskirus regionus, buvo reikalingos ir užeigos, kur keliautojai galėtų pailsėti ir pasistiprinti.

Vėliau alaus užeigos ėmė kurtis kiekvienuose namuose, kuriuose buvo gaminamas naminis alus. O kur alus, ten ir gera kompanija. Alaus užeigos tapo svarbia bendruomenės susitikimų vieta. Seniausia alinė Jungtinėje Karalystėje (beje, įrašyta ir į Gineso rekordų knygą) – tai Ye Olde Fighting Cocks, esanti St.Albans miestelyje. Šios alinės istorija siekia XI a.

Be Jungtinės Karalystės, alinių kultūra turi ypatingą socialinę ir istorinę reikšmę Airijoje, taip pat buvo steigiamos ten,kur kadaise plūdo imigrantai iš Didžiosios Britanijos, t.y. Australijoje bei Šiaurės Amerikoje.

Tradicinė alinė

Nors Jungtinėje Karalystėje esama per 50 000 alinių, jų vis mažėja. Teigiama, kad jau maždaug pusė mažesnių miestelių nebeturi savo vietinės alinės. Be to, senoviniai alinių pavadinimai jau tampa retenybe. Mat tradicines alines „išstumia“ komerciniai alinių tinklai.
Apie klasikinius alinių pavadinimus turbūt reiktų kone atskirą straipsnį rašyti. „Karališkasis ąžuolas“, „Baltasis arklys“, „Raudonasis liūtas“, „Besipešantys gaidžiai“, „Baltoji širdis“  – vargu ar šiuolaikiškas restoranas pasirinktų tokį vardą, o va alinėms tai tiesiog dera. Paminėti alinių pavadinimai yra gana populiarūs ir neretai atspindi vieną ar kitą istorinį įvykį. Pavyzdžiui, alines imta masiškai vadinti „Karališkuoju ąžuolu“, kuomet Anglijos monarchas Čarlzas II pilietinio karo metu paspruko nuo priešų besislapstydamas už ąžuolo.

Paprastai alinių interjeras dvelkia senove. Ir kasdien į jas užsukantiems britams visai nė motais, kad daugumos alinių baldai jau ne pirmą dešimtmetį skaičiuoja ir yra nusidėvėję – tai taip neatsiejama nuo senos geros alinės,kaip ir kitas būtinas interjero elementas – židinys, kurį, beje, rasite ir visuose senoviniuose britų namuose. Ir nebūtinai alinėse ar būstuose įrengti tikri veikiantys židiniai – dažnai tai tiesiog butaforija ar dujomis kūrenamas ir židinio imitacijos funkciją atliekantis įrenginys. Anksčiau alinių langai buvo nepermatomi, taip siekiant išsaugoti jose besilankančių asmenų privatumą. Tikroje alinėje neretai būna įrengti du barai: vienas skirtas triukšmingiesiems klientams, kitas – norintiems ramiau praleisti laiką. Alinės – įprasta vieta, kur aistruoliai susirenka stebėti transliuojamų futbolo varžybų.

Didelis alaus pasirinkimas

Britiškos alinės yra ta vieta, kurioje siūlomas platus alaus asortimentas – paprastai galima pasirinkti iš kokių 20 alaus rūšių. Dažnai alinės priklauso vienai ar kitai alaus daryklai ir alus čia parduodamas pilstomas. Tačiau ne kaip įprasta pas mus pusės litro bokalais, o pintomis. Viena pinta yra lygi 0,57 litro. Tiesa, galima užsisakyti ir pusę pintos (angl. half).

Jungtinėje Karalystėje alui apibūdinti naudojami keli pavadinimai: silpnas šviesusis alus – angl. lager, šviesusis alus – elis (angl. ale), stiprus porteris – angl. stout, o kartusis alus vadinamas angl. bitter. Anglijoje alaus gamyba ir vartojimas turi senas tradicijas. Viduramžiais, kuomet miestuose švarus geriamas vanduo buvo didžiulė retenybė, alus buvo pagrindinis gėrimas, ir, greičiausiai, kur kas sveikesnis nei vanduo. Netgi vaikams buvo duodama gerti alaus. Tiesa, silpnesnio nei įprasta.

Alinės turi savo taisykles bei etiketą

Alinėse nusistovėjusios tam tikros elgesio taisyklės: paprastai į tam tikrą alinę užsuka tie patys nuolatiniai klientai, vieni kitus gerai pažįstantys, tad užėjus į kitą alinę patartina neišsišokti. Ir, nors britai garsėja kaip ne itin mėgstantys leistis į kalbas su nepažįstamaisiais, alinė turbūt yra vienintelė vieta, kur ši taisyklė negalioja.

Alinėse paprastai neaptarnaujama prie staliukų, gėrimus ir užkandžius reikia užsisakyti patiems prie baro. Beje, iš karto ir susimokama. Kadangi alinė yra draugų susibūrimo ir bendravimo vieta, paprastai čia užsukama ne po vieną, o grupelėmis. Egzistuoja nerašyta taisyklė, kad prie vieno stalo susėdusiai grupelei gėrimus užsakinėja (ir, žinoma, už juos sumoka) kiekvienas kompanijos narys paeiliui. Atsisakę tokios praktikos greičiausiai būsite nesuprastas. Beje, ši tvarka ir savo pavadinimą turi – angliškai tai vadinama rounds, t.y. eilė.

Gavęs arbatpinigių alinės barmenas gali ir įsižeisti. Tokioje vietoje įprasta palikti ne arbatpinigių, o nupirkti ir jam bokalą alaus – juk visi lygūs. Greičiausiai savąjį bokalą barmenas išgers po darbo, tačiau tokiu būdu nesijaus alinės lankytojų tarnas.