Nėra nieko nenuodingo
Jei sidabriniu šaukšteliu kabinate virtą kiaušinį – nuodijatės sidabro sulfidu. Mat sidabras reaguoja su trynyje esančia siera, susidaro nuodingas junginys. Tai viena metalų reakcijų. Kiti metalai taip pat reaguoja su tam tikrais maisto produktais.
„Nieko nėra nenuodingo, viskas yra nuodinga. Tik dozė daro vaistą nuodu arba vaistu“, – Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto docentė Judita Šukytė cituoja XV–XVI a. gyvenusio šveicarų gydytojo ir filosofo Paracelso taisyklę.
Šį žmogų mokslininkė vadina toksikologijos tėvu. Juo vadovaujantis, viską reikia vartoti ir naudoti su saiku. Taip pat ir naudotis stalo įrankiais bei indais, pagamintais iš neatsparių metalų.
Vienas tokių metalų, turinčių sąveiką su maistu kasdienėje buityje, – aliuminis. Jis, pasak J.Šukytės, laikomas žemo nuodingumo metalu. Vis dėlto tyrimai rodo, kad, naudojant dideles aliuminio dozes, jis gali sukelti apsigimimus. Pasak mokslininkės, taip pat manoma, kad per didelės aliuminio dozės gali būti Alzheimerio ligos priežastis.
„Aš pati nemėgstu aliumininių indų. Tikiuosi, kad jie pamažu dingsta iš mūsų buities, ypač aliumininiai puodai“, – pastebėjo pašnekovė.
Labiausiai rizikuojama aliumininiuose puoduose verdant rūgštų maistą. „Jei jame virsite raugintų kopūstų sriubą, tikrai ištrauksite aliuminio jonus, kurie patekę į organizmą gali paskatinti ligas“, – perspėjo chemikė.
Žinoma, nuo vieno kito karto poveikio gal ir nepasijus. Puodai iš aliuminio yra lengvi, jie dažnai naudojami išsiruošus į gamtą, verdant maistą ant laužo. Tik virti jame miške prisirinktų rūgščių uogų kompotą nepatartina. Jei produktuose nėra rūgščių, stiprių šarmų, aliuminio į organizmą gali patekti nebent labai nedaug. "Reikia tirpių junginių, kad jie pasiektų mūsų kūną", – pridūrė pašnekovė.
J.Šukytė atkreipė dėmesį, kad ne tik per indus į organizmą gali patekti aliuminio. Milijonai vartotojų per odą gauna aliuminio druskų naudodami įvairias priemones nuo prakaitavimo.
Reikia saugoti nuo kiaušinių
Sidabro indai bent tris tūkstantmečius puošia buitį ir saugo nuo ligų, nes pasižymi baktericidinėmis savybėmis. Sidabras naudotas tiek stalo įrankiams, tiek kai kuriems dekoratyviems indams gaminti. Jų galima rasti kone kiekvienuose namuose. Tai dažniausiai senoviniai stalo įrankiai, antikvariniai indai.
Sidabras taip pat laikomas žemo nuodingumo metalu. Vienais atvejais jis gydo, kitais – gali ir pakenkti, pavyzdžiui, kepenims, inkstams.
„Negalima valgyti kiaušinio sidabriniu šaukšteliu, nes sidabras reaguoja su trynyje esančia siera, susidaro nuodingas sidabro sulfidas. Ypač svarbu tai prisiminti prieš šv. Velykas – per šią šventę geriau visai nedėti ant stalo sidabrinių indų“, – įspėjo chemikė. Majoneze taip pat yra kiaušinio trynio, todėl kabindami jį sidabriniu šaukšteliu nesistebėkite pasikeitusiu skoniu ir patamsėjusia šaukštelio spalva.
Jei drėgname ore yra sieros junginių, sidabras, net ir nenaudojamas maistui, gali virsti sidabro sulfidu – gaminys pasidengia tamsios spalvos plėvele. Nuvalius tamsumą, stalo įrankį ar kitą sidabrinį gaminį galima toliau naudoti.
J.Šukytė padrąsino: sidabrinį šaukštą galima merkti į kisielių ar į kompotą ir jame palaikyti per naktį – įrankis nusiblizgins. Iki tam tikros ribos sidabro jonai, pasak J.Šukytės, organizmą veikia teigiamai, nes turi dezinfekcinių savybių.
Sidabras kartais naudojamas vandeniui valyti, pavyzdžiui, kur nors kelionėje, kai nėra gero vandens. Žinoma, kiek sidabras veiks, priklauso nuo laiko. Vadovaujantis Paracelso mokymu, sidabrinį šaukštą merkti į skysčius reikia ne nuolat, o retsykiais.
Sidabro antrininkas – kitoks
Išvaizda į sidabrą panašus metalų junginys – melchioras. Jis sudarytas iš vario, nikelio ir cinko. „Eksperimentai su gyvūnais parodė, kad nikelio turintys gaminiai kenkti inkstams, kepenims, imunitetui, sukelia apsigimimų. Žmonėms nikelis gali sukelti alerginius kontaktinius dermatitus, ypač jaunoms moterims, kurios nešioja nikelio turinčius auskarus“, – iš amerikietiško toksikologijos žinyno skaitė mokslininkė. Jai pačiai papuošalas su nikeliu sukėlė alergiją.
Apskritai gaminių su nikeliu mokslininkė patarė geriau vengti. Nikelio sulfidai, oksidai, sulfatai, kaip rašoma literatūroje, spėjama, gali sukeli vėžį.
„Kad nikelis patektų į žmogaus organizmą valgant melchioriniais įrankiais, turi būti stipri koncentruota rūgštis. Tokio maisto produkto tikriausiai nėra“, – ramino mokslininkė. Pasak jos, net actas jo neištirpintų.
Kitas melchioro elementas – cinkas. Maži jo kiekiai gydo žaizdas, tačiau jei jo į organizmą patenka per daug, gali kilti virškinimo, kitokių problemų. Cinkas – aktyvus metalas, jis gali lengviau nei varis ar sidabras patekti į organizmą.
„Melchioro lydinys – nėra grynas metalas, gali vykti tarpusavio sąveika, gali būti ir kitų priemaišų, tad gali kilti įvairių reakcijų“, – svarstė chemikė.
Galima virti uogienes
Vario yra ne tik melchioro, bet ir žalvario sudėtyje. Be to, indai gaminami ir iš gryno vario. Varis yra būtinas žmogui elementas, tačiau viskas, kad per daug, – nesveika.
„Pats organizmas susitvarko jo perdozavus. Vario sulfatas gali sukelti vėmimą, skrandžio skausmus, inkstų ir kepenų neurozes ar net mirtį“, – vardijo J.Šukytė. Tiesa, tam tikrų sveikatos sutrikimų gali sukelti ir vario trūkumas.
Tiesa, vario dozės priklauso ne nuo to, kaip dažnai naudojame varinius indus ar papuošalus, o nuo to, kiek šio elemento yra vartojamuose maisto produktuose.
Kiekvienas metalas, priminė mokslininkė, tirpsta vis kitokiomis sąlygomis. Varį ištirpinti labai sunku. "Varis rūgštyse beveik netirpsta, jį daugiau veikia šarmai. Stiprios koncentracijos šarminio maisto mes tikrai nevalgome", – patikino pašnekovė.
Varis pasidengia oksido plėvele – pajuoduoja. Mokslininkė pasakojo verdanti rūgščias uogienes senuose variniuose puoduose, puodai tiesiog išsiblizgina, nelieka juodos plėvelės. „Virti uogienes variniame inde tikrai saugiau, negu aliuminio inde“, – pridūrė ji.
Vario giminaitis – žalvaris. Tai vario lydinys su cinku. Šis lydinys aktyvesnis nei varis, todėl žalvariniai indai ar stalo įrankiai galbūt neturėtų būti kasdien naudojami.
Šiuolaikiniai kokybiški grūdinto plieno indai atsparūs kone viskam. Tik, svarstė J.Šukytė, neaišku, ar galima pasikliauti visų gamintojų deklaruojama kokybe.
Apibendrindama mokslininkė patarė: reikia naudoti labai geros kokybės stalo įrankius ir metalinius indus. Kasdien naudoti sendaikčių turguose ar antikvariatuose pirktus senovinius įrankius – rizikinga. Juolab kad niekas negarantuoja, kurie gaminiai tikri, kurie – falsifikuoti.
