Steponas Januška: „Esu žmogus, mėgstantis skaniai pavalgyti“

Dainininkas, kompozitorius, renginių organizatorius, pedagogas ir verslininkas Steponas Januška po įtemptos dienos atsipalaiduoja besisukdamas virtuvėje: „Kai grįžtu pavargęs, visada noriu eiti į virtuvę ir ką nors pasigaminti. Ir atsipalaiduoju, ir visa šeima skaniai pavalgome“. Kai norisi ko nors labai skanaus, S. Januška visada kepa blynus, nes nuo pat vaikystės blynai – mėgstamiausias jo valgis.

Į ką kreipiate dėmesį rinkdamasis vietą, kur pavalgyti ar tiesiog praleisti laiką?
Visų pirma pastebiu interjerą. Jei jis įdomus ir atitinkantis mano skonį, mielai užeinu ir puikiai praleidžiu laiką. Tai susiję ir su muzika, su klubais. Labai nemėgstu avangardinio stiliaus, visų tų metalų... Dar man labai svarbi restorane grojanti foninė muzika. Pavyzdžiui, užėjęs į kinų restoraną visada noriu, kad ten grotų ir kinų nacionalinė muzika. Gaila, kad dažnai restoranų savininkai nekreipia dėmesio į muziką. Juk ji yra interjero ir auros dalis. Su bloga muzika galima sugadinti ką tik nori. Jeigu aš einu į lietuviškų patiekalų restoraną, noriu, kad skambėtų ir lietuvių liaudies muzika. Pavyzdžiui, armėniškos virtuvės restorane „Ararat“ buvau maloniai nustebintas – ten ne tik armėniška muzika skamba, bet ir armėnišką televiziją rodo. Tai pavyzdys, kaip reikia puoselėti nacionalinę virtuvę.

Kokia jūsų mėgstamiausia vieta Klaipėdoje?
Kadangi esu kinų virtuvės mėgėjas, mėgstamiausia mano vieta – kinų restoranas „Feniksas“. Ten dirba labai geras virėjas. Aplankėme beveik visus kinų restoranus Klaipėdoje. Nors „Fenikso“ interjeras nėra labai išraiškingas, tačiau čia geriausias kainos ir skonio santykis. Esame nuolatiniai „Fenikso“ klientai ir bent kartą per savaitę ten apsilankome – tai tapo mūsų šeimos tradicija. Visada stengiamės užsisakyti kuo įvairesnių patiekalų ir dažniausiai visi užsisakome skirtingus. Labai mėgstu sriubą su vištiena ir kiaulieną „Guabao“ – niekur kitur Klaipėdoje nerasi tokio skonio kiaulienos patiekalo kaip vieno kambario restoranėlyje „Mažasis kinietis“ – taip mes vadiname „Feniksą“.

Ar keliaudamas po kitas šalis taip pat užsukate į kinų restoranus?
Žinoma. Kur tik nuvažiuoju, visada stengiuosi susirasti kinų restoraną. Frankfurte turime savo mėgstamą kinų virtuvės valgyklėlę, kuri visada būna pilna žmonių. Ten patiekalas numeris vienas – kinų makaronai su įvairiomis gėrybėmis. Ten pakankamai pigu ir viskas labai skanu.

Teko būti ir pačioje Kinijoje, Honkonge. Iš ten parsivežiau pačių unikaliausių įspūdžių. Vietiniai kinai mus vesdavosi į vieną kitą kinų virtuvės restoraną, kuriuose valgiau tokių patiekalų, kokių niekur kitur nesu ragavęs. Fantastiškai skanu! Ten visi patiekalai buvo visiškai kitokie nei Lietuvoje. Būnant ten sužinojau, kad kiniškas maistas labai priklauso nuo regiono. Pavyzdžiui, Sičiuano provincijoje gaminami itin aštrūs patiekalai. Honkongo kinų restoranuose prie patiekalo nurodomas regionas – pagal tai galima orientuotis, ar valgis yra aštrus.

O ar mėgstate tradicinius lietuviškus patiekalus?
Mėgstu. Aišku, lietuviška virtuvė asocijuojasi su bulviniais patiekalais. Pasidomėjęs sužinojau, jog bulvės į Lietuvos valgiaraštį buvo įtrauktos labai labai neseniai – XIX a. pabaigoje. Kai etnologai nagrinėjo, ką lietuviai valgė XVIII a., bulvės užėmė toli gražu ne pirmąją vietą.

Ar pagamintumėte cepelinų?
Pats cepelinų nesu viręs, tačiau, manau, pagaminčiau, nes mačiau kaip tai daroma. Mano šeimoje cepelinus gamindavo retai. Mes labiau mėgdavome pyragiukus – tai už koldūnus didesni gaminiai. Aš juos mokėjau gaminti dar visai mažas. Bet galiu iškepti kugelį!

Kokiais patiekalais lepinate savo šeimą?
Dažniausiai gaminu įvairius kepsnius, kugelį, o mano firminis patiekalas – bundukai – maži virtų bulvių pyragėliai, panašūs į kūčiukus, kepti orkaitėje. Man jie visada pavyksta ir aš pats juos valgau iki persivalgymo, nes tiesiog neįmanoma sustoti. Tai labai pigus ir visiem „prieinamas“ patiekalas. Pirmiausia reikia išsivirti bulvių, jas nulupti, sumalti. Į gautą masę (pagal skonį) įberti druskos ir miltų. Viską suminkyti, o iš gautos tešlos suformuoti ilgas „dešras“, jas supjaustyti nedideliais gabaliukais. Po to gautus gabalėlius reikia apibarstyti miltais ir kepti orkaitėje, kol paruduos. Tačiau viską lemia padažas. Aš turiu savo firminį padažą, kurį naudoju prie įvairių patiekalų. Perku mėsą, dažniausiai kumpį, jį sumalu. Dedu druskos, pipirų ir kitų prieskonių. Tada faršą su prieskoniais paskrudinu, baigiant kepti dar dedu svogūnų, juos truputį pakaitinu. Ant visos masės užpilu šalto vandens ir daug grietinės. Kai grietinė užverda, padažas jau paruoštas! Patiekalas paprastas, pigus ir labai labai skanus!

Živilė Kleivaitė
Meniu.lt informacija