Kad vabzdžiai valgomi, tikriausiai esate girdėję, bet klystate, jei manote, kad tai daro tik primityvios čiabuvių gentys egzotiškose šalyse ar bebaimiai ekstremalių realybės šou dalyviai. Apie vabzdžių vartojimą maistui vis garsiau kalbama visame pasaulyje, ir tose šalyse, kurių tradicinėse virtuvėse tokių skanėstų iki šiol nebuvo. Kodėl? Pasirodo, taip tikimasi išspręsti vis grėsmingesnę maisto trūkumo problemą - pasaulyje sparčiai daugėjant žmonių, įprastinius produktus siūlanti maisto pramonė greit bus nebepajėgi mūsų išmaitinti. Ten, kur valgoma daug mėsos, problema ypač opi, nes gyvulininkystei, ypač stambiųjų galvijų auginimui, reikalingi didžiuliai žemės plotai, didelės vandens ir kitų resursų sąnaudos, be to, gyvulininkystės pramonė kritikuojama gamtosaugos organizacijų, nes smarkiai prisideda prie planetos taršos.
Žvelgiant iš dietologo perspektyvos, vabzdžiai yra puiki išeitis - jie itin maistingi, turi daug baltymų, kurie savo sudėtimi niekuo nenusileidžia mums įprastoje mėsoje esantiems baltymams, taigi vištieną ar jautieną visai galima pakeisti kad ir tarakoniena - net apskaičiuota, kad 100 g žiogų turi tokį pat baltymų kiekį, kaip 100 g jautienos. Kad vabzdžiai - visiškai mums tinkamas maisto produktas, patvirtina ne vienos pasaulio virtuvės praktika - įvairūs vabzdžiai, tokie kaip svirpliai, žiogai, milžiniškos skruzdės, vikšrai ir lervos - valgomi Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje (Tailande ar Kambodžoje kepti svirpliai gatvės turguose, ar restoranuose siūlomi smalsiems turistams kaip delikatesas).
Auginti vabzdžius maistui apsimoka ir grynai ekonominiu požiūriu - jiems reikia kur kas mažiau resursų, tokių kaip vanduo ar žemės plotas, negu stambiesiems galvijams, nereikia ir sudėtingos techninės įrangos, vabzdžiai nelepūs, greitai dauginasi.
Kita vertus, esama ir argumentų, verčiančių abejoti, ar vabzdžiams pavyks sparčiai užkariauti restoranų meniu. Pirmiausia - dar nėra pakankamai ištyrinėta, kaip vabzdžių valgymas ilgainiui paveiktų mūsų sveikatą. Kad juose esama maistingų medžiagų, jau žinoma, tačiau gali būti ir mums kenksmingų, sunkiai virškinamų medžiagų, net toksinų, kurie per ilgą laiką gali kauptis organizme ir jį nuodyti. Neaišku, ar vabzdžiai nekeltų stiprių alerginių reakcijų. Taip pat kyla pavojus užsikrėsti įvairiais kenksmingais mikroorganizmais ar parazitais - žinduolių mėsa mums nuo seno pažįstama ir žinoma, kokius saugumo reikalavimus jai reikia taikyti, o štai vabzdžių „mėsa“ savo savybėmis juk labai skiriasi.
Kitas, ne mažiau svarbus veiksnys, yra kultūra. Tarkime, europiečiams valgyti vabzdžius istoriškai nėra įprasta, ir dažnai šie gyviai mums kelia pasidygėjimą - vargu ar ilgą tarakoną ar riebų vikšrą įsivaizduojame kaip apetitą keliantį patiekalą. Šis pasišlykštėjimas, ko gera, nėra įgimtas - juk kitų kultūrų atstovams pasiskrudinti ir triaukšti svirplius ar cikadas neatrodo nei baisu, nei šlykštu, toks pasirinkimas iš esmės tėra įpročio ir tradicijų klausimas. Vis dėlto, nepaisant ekologų, pažangių ūkininkų ar kūrybingų restoranų šefų argumentų, konservatyviuose Vakarų kraštuose vabzdžiai lėkštėje dar ilgai gali likti nepageidaujami.
Gabija Lebednykaitė @meniu.lt
